1918 m. vasario 9 d. | Wilhelm Kahmann | Dėl atsitraukimo iš užimtos šalies

Kada apsilankai viešuose lietuvių vakaruose, kaip paskutiniame Kauno Moterų draugijos koncerte, tai negali nusikratyti to įspūdžio, kad čia dar tevaikštinėja tiktai kūdikis, kuris ir rūpestingai slaugomas dar nėra apgalėjęs kaulų suminkštėjimo ligos.

Garsus kariuomenės kritikas, Šveicijos pulkininkas Eglis, laikraštyje „Basier Nachrichten“ kalba apie pakeltą dabar klausimą, kad vokiečiai atsiimtų savo kariuomenę iš užimtos Rusijos šalies. Jisai šitokiais žodžiais tikrina negalimumą tuojau, be kokių išlygų atimti kariuomenę:

Vokietija privalo laikyti ribos sargybą, kol nesusitvarkys Rusija, nors ligi tol, kol naujosios valdijos galės išlaikyti kariuomenę savo ištekliumi. Bolševikai varo savo idėjų propagandą ir vidurio valdijų kariuomenėje, ir užimtoje šalyje. Suprantama, kad gintis reikia nuo įmonių. Bet ir kariniu atžvilgiu, jei vidurio valdijos atsiimtų kariuomenę, būtų tiek blogenybių, jog tatai išrodo negalimas daiktas. Stovyklos yra taip įtaisytos, jog jos galima išlaikyti mažomis jėgomis. Kada vidurio valdijų kariuomenė užėmė tą kraštą, čia nebuvo valdžios, vietomis viešpatavo plėšikai, laukai buvo nesėti. Visa kas reikėjo naujai sutvarkyti, visą valsčių ir šalies valdžią. Rusijos valdininkai buvo išbėgę, o tarp gyventojų nebuvo atatinkamų asmenų, kurie būtų galėję vesti valdžios reikalus. Dabar laukai yra įsėti, visas ūkis sutvarkytas ir taip išnaudojamas, kaip rusų laikais. Vokiečiai yra atgabenę dešimtį tūkstančių mašinų, kuriomis dirba užimtajame krašte.

Laukų darbai 1918 metams yra priruošti, padedant kariuomenei. Nuo to vokiečiai negali atsisakyti iki įvykus taikai, taip pat jie negali su tieka darbo ir vargo sutvarkytos šalies palikti anarchijai, kuri netrukus čia įsivyrautų. Ligi šiol bolševikai tiktai naikino ir ardė, bet nieko dar nesurinko, neįsteigė.

Čia trumpais žodžiais pareikšta ta nauda, kurios vokiečių kariuomenė yra suteikusi užimtai šaliai. Jei rašytojas neprimena tų blogenybių, kurių vis atsiranda užėjus svetimai kariuomenei, tai jis tuo tenori parodyti, kad tos blogenybės anaiptol negali atsverti naudos.

Žiūrint į tą bešalį sprendimą, negalima suprasti, kad Lietuvoje dar vis yra tokių žmonių, kurie to nepripažinsta. Tame laike, kada kai kurie tautininkai vos tik iškentė baimę, kad bolševikų revoliucija neateitų Lietuvon – o tatai perspėjo vokiečių kariuomenė, kuri atskiria Lietuvą nuo Rusijos – drąsuoliai išdrįsta sakyti: „Me nepripažinstame, kad kas galėtų savintis teisę pas mus šeimininkauti. Mes ne tiktai niekam neskolingi bet dargi priešingai: Tautos ir valdijos yra giliai įbridusios į skolas pas mus…“ Tad reikia paklausti: ar tie žmonės yra miegoję, ar jie yra apkvaitę nuo išdidumo? Kas buvo Lietuva prieš karą? Ar šiandien tasai jau užmiršta, kad tiktai vokiečiams padedant jie nėra taip giliai nugrimzdę? Kada apsilankai viešuose lietuvių vakaruose, kaip paskutiniame Kauno Moterų draugijos koncerte, tai negali nusikratyti to įspūdžio, kad čia dar tevaikštinėja tiktai kūdikis, kuris ir rūpestingai slaugomas dar nėra apgalėjęs kaulų suminkštėjimo ligos. Kame yra ta geisminga užsidegusi minia tuose vakaruose? Kas kartas vis tie patys keli jau matyti veidai.
Trockis pastarose tarybose Lietuvos Brastoje manėsi galįs tvirtinti, jog pakraščio tautų tiktai mažas karštuolių tautininkų skaičius tenori visiškai atsiskirti nuo Rusijos ir įgyti visišką nepriklausomybę. Bet tatai netiesa. Visi gyventojai yra įsitikrinę, jog nuo Rusijos atskirti reikia būtinai. Tų kraštų tautos nebenori gyventi išvien su Rusija, nenori eiti Rusijos keliais.

Bet gal Trockis mintyje turėjo aną mažą skaičių tautininkų, kurie siekia neįvykinamų tikslų. Su taisiais minios rods sutarti negali, kadangi liaudis supranta, jog tautinė mintis tiktai iš lėto tegali plėtotis, o ne vienu užsimojimu. Liaudis žino, jog tauta privalo [turėti] stiprios paramos plėtoti savo tautybei, kadangi jai savo žemėje gresia didžiausias pavojus nuo kitų tautų. Tatai reikėtų turėti omenyje ir rūpintis tuo, kad kiti negalėtų remti to įsitikinimo, kaip antai Trockis, kuris tvirtino, kad Lietuvių tauta nenorinti atsiskirti nuo Rusijos, nes tatai lietuviams būsią kenksminga.

Be to, negalima neatsiliepti ir į tai, kad lietuvių visuomenė esanti labiau apsišvietusi už rusų bei lenkų. Tai jau būtų truputį per daug pasigirta. Iš kitos pusės, tuo pačiu laiku vėl buvo pranešta, jog lietuvių nuo 70 iki 80 iš šimto nemoką nė skaityti, nė rašyti. Ir tai netiesa. Bet lietuvių karštuoliai savo išsigyrimais stačiai verste verčia kitus apie juos išsitarti neprielankiai. Jie taipo tiktai patys sau kenkia.

Lietuvių karštuoliai šovinistai reikėjo sykį aiškiai perspėti, nes jie savo pasielgimu labai kenkia sau ir savo žemės gerovei. Todėl šitie išvedimai ir buvo reikalingi. Bus visuomet pavojinga, jei būsimoji karvikė nebenori atsiminti to, kad ji neseniai buvo tiktai menka telyčiukė.

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Vasario 9). Dėl atsitraukimo iš užimtos šalies. Dabartis (18), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-21] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23990&seqNr=1 http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23990&seqNr=2