1919 m. balandžio 18 d. | Apie puotą, iškeltą Smetonai

Šiaip, kol liaudis taip nežmoniškai vargsta, šiukštu! valdžios ponams puotauti!.. Mes užtektinai lenkėme savo daug kentėjusius sprandus visokiems ponams! Nepasitikėsime niekuomet tokiais valdininkais, kurie puotaudami taiso sau „ūpus“ tuo laiku, kada liaudies kūnas, visokių „priemėčių“ tampomas, ašaromis, krauju plūsta.

Skaitydama apie puotą, iškeltą Smetonai, ypač skaitydama šiuos žodžius: „Svečiai visi buvo gerame ūpe“, pasijutau labai nejaukiai. Vienintelis tos puotos pateisinimas būtų politikos reikalavimai. Gal reikėjo kokį užsienio svetį pagerbti, mūsiškai tariant, pamylėti? Šiaip, kol liaudis taip nežmoniškai vargsta, šiukštu! valdžios ponams puotauti!.. Mes užtektinai lenkėme savo daug kentėjusius sprandus visokiems ponams! Nepasitikėsime niekuomet tokiais valdininkais, kurie puotaudami taiso sau „ūpus“ tuo laiku, kada liaudies kūnas, visokių „priemėčių“ tampomas, ašaromis, krauju plūsta.

Mūsų valdžia turi būti mūsų vaikų valdžia, kuri drauge su mumis vargus kels, mūsų rūpesčiais gyvens, ir tik tada sugebės puotauti, kada visos tėvynės žmonių širdys džiaugsis…Kitaip elgdamasi, mūsų vyriausybė kas tarp savęs ir liaudies prarają… Kokią reikšmę tokios prarajos tarp liaudies ir valdžios turėjo visų tautų istorijose, ne man čia kartoti… Dabartinis kruvinas ir nuožmus karas duos tuo atžvilgiu dar nemaža pamokų…

Valdžios ponai! Atsargiai su puotomis! Neužmirškite, jog išėjote iš savo tėvų surūkusių trobelių tų pačių tėvų pūslėtų rankų dėka. Užsienio ponų nenustebinsite savo turtais, o saviesiems negulkite per daug sunkia našta ant suvargusių pečių. Kiekvienos liaudies istorija – tai teisingas jos didžiau mokslintų vaikų teismas. Teismas nepaperkamas jokiomis puotomis. Jei dar turite žmonišką širdį krūtinėje, neužmirškite to amžino įstatymo!

Ypač neužmirškite, kad tokiose mažose, kaip mūsų, tautelėse nėra nei ko dalyti, nei ko skirstyti! Liaudis ir jos vyriausybė turi sudaryti vieną vienintelį kūną, vieną vienintelį pasaulį, jei nori gyvos išlikti. Liaudis dabar nuvargusi, o nuo senovės demokratinė, kitokia negali būti! Tai ir valdžios ponai turi tos pačios linijos laikytis. Turtais, pūtimusi užsienio nenustebinsite!

Didžiau stebėsis kitataučiai, matydami ir valdžios ponų taupumą, taikinimasi prie savo okupantų nualintos tėvynės lėšų. Stebėsis kitataučiai, tiesa, bet išmoks jus gerbti, kaip kilnius tėvynės sūnus ir sumanius politikus… Ir ta pagarba plėsis ant visos tautos. Ir tokie nematerialiniai mūsų jaunos valstybės turtai atsvers senų valstybių surankiotus aukso kalnus… Kito kelio savo tautai nematau… Kas kitokiu keliu mėgins keliauti… Bijau pabaigti sakinį tarti! Težino bent, kad atsakomybė kris ant jo galvos…

Gabrielė Petkevičiūtė-Bitė


Viena ryškiausių moterų Lietuvos tautiniame atgimime buvo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Šiose savo dienoraščio stulpeliuose ji kritikuoja prabangią puotą, skirtą Lietuvos Prezidento Antano Smetonos inauguracijai. G. Petkevičaitės manymu, brandžioje visuomenėje neturi būti akcentuojami socialiniai skirtumai, neturi klestėti turto ir prabangos kultas, vedantis žmones į godumą ir puikybę. Priešingai – aukštų valstybės pareigūnų taupumas, kuklumas, noras pasidalinti su vargingiau gyvenantiems yra daug labiau vertinamas. Be to, tai būtų ir geriausia atsvara tuo metu pavojingoms bolševikinėms idėjoms, kurios atnešė pasauliui daug kančių – kai iš turtingesnio tiesiog reikėjo atimti, o jį patį – likviduoti. Iškilios lietuvių rašytojos, kovotojos už moterų teises G. Petkevičaitės – Bitės žodžiai, be abejo, aktualūs ir dabarties žmogui.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, sud. Juozas Jasaitis, Kaunas, 1990.

Nuotraukos šaltinis: Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990 (orig. Kaunas, 1921).

3+