1919 m. balandžio 2 d. | Kelias link Vilniaus

Visą laiką kelias buvo vien purvynas. Tai savanorius labai vargino, ypač tuos, kurių menkas apavas, bet atsilikusių nebuvo. Prie mūsų pėstininkų bataliono buvo prijungtas ir vienas kavalerijos dalinys — 2 gusarų eskadronas. Jis neturėjo arklių ir žygiavo pėsčiomis, kaip ir mes. Tik nuo pėstininkų juos skyrė pentinai prie batų ir balti lankeliai aplink kepures.

Visą laiką kelias buvo vien purvynas. Tai savanorius labai vargino, ypač tuos, kurių menkas apavas, bet atsilikusių nebuvo. Prie mūsų pėstininkų bataliono buvo prijungtas ir vienas kavalerijos dalinys — 2 gusarų eskadronas. Jis neturėjo arklių ir žygiavo pėsčiomis, kaip ir mes. Tik nuo pėstininkų juos skyrė pentinai prie batų ir balti lankeliai aplink kepures. Pėstininkų buvo geltoni lankeliai.

Gusarai žygiuodami dainavo raitininkų dainas, išverstas iš rusų kalbos, nes originalių lietuviškų dar neturėjo. Pėstininkai gusarus be arklių pajuokdavo, pravardžiuodavo „mediniais gusarais“ ir pašiepdami klausdavo:

— Gusarai, kur jūsų arkliai?

— Pas bolševikus dar ganosi! — atsikirsdavo.

Balandžio 2 d. naktį atžygiavome į Žiežmarius.

Čia jau fronto zona, nes Žaslių ir Vievo miesteliuose jau bolševikai. Išsiskirstę po trobas ir išstatę sargybas, greit sumigome.

Rytą pabudę pradėjome ruoštis į pirmąsias fronto linijas.

Pašto vokas, skirtas Lietuvos Kariuomenei. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Lietuvos kariuomenės savanoriai žygiuoja link Vilniaus. Tuometinis Lietuvos kariuomenės apsirūpinimas buvo itin kuklus, tačiau viešpatavo žygiui pakili dvasia ir užsidegimas, kuris atsispindi šioje ištraukoje.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šaltinis: Konstantinas Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992,  p. 144.