1919 m. balandžio 24 d. | Pokalbis su J. Piłsudskio patikėtiniu J. Osmołowskiu

Lenkijos reikalas buti arč sąryšy su Lietuva. Būtų klaida eiti tuo keliu, kokiu eina Lietuvos lenkai. Tas faktas, kad jie už Lietuvos dalį, sudaro jau ryšį. Bet tai ne galut. Santykių dalyką spręs Entante ir gali mus perskirti Rusija dar nežlugusi.

Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto posėdis

24 Balandžio 1919

Osmolovski: Jie atėjo ne Lietuvos okupuot. Lenkijos reikalas buti arč sąryšy su Lietuva. Būtų klaida eiti tuo keliu, kokiu eina Lietuvos lenkai. Tas faktas, kad jie už Lietuvos dalį, sudaro jau ryšį. Bet tai ne galut. Santykių dalyką spręs Entante ir gali mus perskirti Rusija dar nežlugusi. Bolševizmą įvarys į darbininkų judėjimą vagas. Vilniuj pavojus toks pat didelis. Abidvi imperialistės. Tai lenkų reikalais (ir lietuviai/ eiti drauge. Vienu įsakymu brolystė nepasidarys. Santaikai kliūtis – Vilnius. Vilnius šiuo momentu turi lenkišką spalvą, bet neabejojama, jog litvanizacija eis pirmyn. Aš artimas Pilsudskiui, jis mane pasiskyrė prieš kitų norą. Aš, radikalų grupės, kuri skiriasi nuo demokratizmo, […]e) jau išblukęs. Mes kovojame betgi su bolševizmu, kurs ir lenkuose yra. Mes į lenkų liaudiškumą netikime, nes tai persirėdę endekai. Reikia skirti Lenkijos ir Lietuvos lenkus. Pirmojoje liaudies judėjimas aiškiai nusistatęs prieš dvarininkus. Ir aš visą laiką buvau užsiėmęs agrariniu klausimu. Dėlto patekau į tą vietą. Niekas dabar nebetiki, kad bebūtų dvarai. Mes ateiname, kaipo liaudininkai. Jūs sakote, kad mūsų kariuomenę pasisamdę dvarininkai. Tai tendencija. Dvarininkai, subėgę Varšuvon, taip statė klausimą – apginkit musų dvarus. Bet dabartinė valdžia nesutiko. Vietos dvarininkai nors mus gražiai priima, veikiai turės nelauktų dalykų: mes prieš dvarininkus. Mes ne reakcionieriai – pamatysite. Lietuvos dvarininkas meškos patarnavimo padarė, negerai apie mus informuodami. Norma dvarų Lenkijoje 300 margių. Mes jums agrarinę reformą daryti nekliudysime: gal dar geriau padarysite.

Nuotrauka iš leidinio Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990 (orig. Kaunas, 1921), p. 24.


Lietuvos vyriausybei pasitraukus į Kauną, dalis įtakingų lietuvių intelektualų liko Vilniuje. Jie telkėsi apie karšto būdo, tačiau diplomatišką Vasario 16-osios akto signatarą Mykolą Biržišką. Būtent šis žmogus nesutiko trauktis į Laikinąją sostinę ir savo buvimu siekė parodyti, kad Lietuva vis dar turi interesą Vilniuje. Lenkijos kariuomenei išvijus Raudonąją armiją ir įsitvirtinus Vilnių, M. Biržiška susitiko su Lenkijos kariuomenės vyriausiojo vado Józef Piłsudski patikėtiniu Jerzy Osmołowski ir susitikimo detales atpasakojo kitiems LVLK nariams. J. Osmołowski žinojo, kad M. Biržiška, kaip ir Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, yra kairiųjų pažiūrų, tad bandė teigti jiems, kad tam pritaria ir iš socialistų tarpo atėjęs jo vadovas J. Piłsudski. Esą tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra didelių skirtumų, nes jos kovoja prieš bendrą priešą – bolševikus, tačiau kartu simpatizuojama ne turtingiesiems – dvarininkams, o darbininkams ir ūkininkams, taip norėdami išmušti propagandinę kortą iš bolševikų rankų. Lietuvoje tai turėjo įtakos, nes nemažai iš valstiečių kilusios inteligentijos nepatikliai žiūrėjo į Lenkiją, ne tik dėl pretenzijų į Vilnių, bet ir dėl to, kad Lietuvoje turtingiausi dvarininkai įprastai buvo lenkai arba lenkakalbiai, lenkiškai kultūrai simpatizavę lietuviai. Norėdamas užsitikrinti ramų užnugarį kovoms su bolševikais, J. Piłsudski stengėsi perduoti žinią lietuvių intelektualams, kad jis nesirems dvarininkais Lietuvoje, mat šie yra jo politinių priešų „endekų“ šalininkai.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos

iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 141.

5+