1919 m. balandžio 27 d. | Susitikimas su lenkais

Mūsų 1 kuopa, prie kurios buvau su savo pirmuoju kulkosvaidžių būriu priskirtas, netrukus apsistojo Auseniškių kaime (paskutinis prieš Vievį). Šiame bare ilgokai prastovėjome. Tai buvo nei karas, nei taika.

Po Velykų ketvirtadienį vėl apleidome Kauną. Aš dar buvau nepasitaisęs nuo ligos. Vėjas versdavo ant šono. Viršininkai matė, kad tebesu silpnokas ir diplomatiškai pasiūlė pasilikti Kaune naujai atvykstančių jaunų kareivių mokyti. Tais laikais pasilikti nuo fronto buvo lyg gėda. Draugai galėtų pagalvoti, kad išgyvenęs pirmąsias kautynes, pabūgau fronto. Be to, susigyvenęs nebenori skirtis nuo senųjų draugų. Atrodo, kad kitų tokių neberasi. Taigi atsisakęs pasilikti, vėl išvykau į frontą.

Fronte randame jau besitraukiančius bolševikus. Lenkai slinko arčiau mūsų. Balandžio 27 dieną Vievio miestelyje mūsų kariai susitiko su lenkais. Susitikus kovų neįvyko, bet ir draugiškumo nebuvo. Lenkai sustojo Vievyje, o mes prieš jį. Mūsų sargybos stovėdavo vienkiemyje prie pat Vievio miestelio. Mūsų 1 kuopa, prie kurios buvau su savo pirmuoju kulkosvaidžių būriu priskirtas, netrukus apsistojo Auseniškių kaime (paskutinis prieš Vievį). Šiame bare ilgokai prastovėjome. Tai buvo nei karas, nei taika. Iš pradžių atrodė geresni santykiai, bet greit jie pablogėjo.

Stasys Butkus, Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957 m.

Lietuvos kariuomenės savanoris aprašo pirmuosius susitikimus su bolševikus iš Vilniaus išvijusia Lenkijos kariuomene. Lenkijos kariuomenė jau buvo užėmusi Vievio miestą, kurį pasiekė Lietuvos daliniai. Nors nuotaikos dar nebuvo itin priešiškos, tebevyko derybos, kariai suprato, kad taikiai miesto perimti nebus įmanoma, todėl apibūdino šią padėtį nei karu, nei taika.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šaltinis: Stasys Butkus, Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957, p. 162-163.