1919 m. balandžio 29 d. | Pareiškimas dėl Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo galimybių kovojant prieš bolševizmą

Kad panaikintų bolševikų invazijos, gresiančios Lietuvai ir Lenkijai, pavojų, Lietuvos Vyriausybė pasiūlė Lenkijos Vyriausybei organizuoti bendrą gynybą tokiomis sąlygomis: Lenkija įsipareigoja pripažinti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę su sienomis, kurių Lietuva reikalauja Taikos konferencijoje <…>.

Pone Pirmininke,

Lietuvos Vyriausybė mums įsakė pranešti Taikos konferencijai, Sąjungininkų ir Asocijuotųjų šalių Vyriausybėms bei neutralių šalių Vyriausybėms, kas įvyks:

Kad panaikintų bolševikų invazijos, gresiančios Lietuvai ir Lenkijai, pavojų, Lietuvos Vyriausybė pasiūlė Lenkijos Vyriausybei organizuoti bendrą gynybą tokiomis sąlygomis:

Lenkija įsipareigoja pripažinti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę su sienomis, kurių Lietuva reikalauja Taikos konferencijoje: tai yra Kauno, Vilniaus, Gardino, Suvalkų gubernijos, dalis Kuršo ir Rytų Prūsijos, su sostine Vilniumi. Kol Taikos konferencija išspręs Lietuvos reikalą, Lenkijos Vyriausybė įsipareigoja pripažinti suverenias Lietuvos valstybės teises taip apibrėžtose tos valstybės teritorijose ir pripažinti dabartinę Lietuvos Vyriausybę. Lenkijos kariuomenė, atvykusi kovoti su bolševikais Lietuvos teritorijose, būtų laikoma pagalbiniu Sąjungininkų korpusu. Tomis pačiomis sąlygomis Lietuvos kariuomenė kovotų su bolševikais Lenkijos teritorijose. Kol tokia sutartis nebus sudaryta, visa Lenkijos kariuomenė, prasiskverbianti į Lietuvos teritoriją anksčiau apibrėžtose ribose, bus laikoma priešiška ir taip vertinama. Lietuvos Vyriausybė laiko savo pareiga ginti šias teritorijas nuo visų okupantų: ir nuo lenkų, ir nuo bolševikų.

Malonėkite, Pone Pirmininke, priimti mūsų didžią pagarbą.

Sekretorius E. Galvanauskas. Delegacijos pirmininkas A. Voldemaras

Augustinas Voldemaras. Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990 (orig. Kaunas, 1921)


Pagrindinis Lietuvos derybininkas karą nugalėjusios Prancūzijos sostinėje Paryžiuje buvo pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras. Šiuo pasisakymu Prancūzijos ministrui pirmininkui, vadovaujančiam visai Taikos konferencijai ir svarstančiam pokarinės Europos sugyvenimo klausimus, A. Voldemaras pareiškia , kad Lietuva mielai bendradarbiaus su Lenkija, bet tik su ta sąlyga, kad Lenkija pripažins Lietuvai ne tik sostinę Vilnių, bet ir dideles etniškai mišrias teritorijas buv. Gardino, Suvalkų gubernijose, dalį Rytprūsių ir net Kuršo. Be abejo, tai buvo teritorinis „planas maksimum“, todėl Lenkija, pretenduojanti į dalį tų pačių teritorijų, nenorėjo to pripažinti. Tokiu atveju, A. Voldemaras pareiškė, kad Lenkijos kariuomenė Lietuvoje bus traktuojama, ne kaip sąjungininkė prieš bolševizmą, bet kaip priešininkė.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 166-167.

3+