1919 m. balandžio 3 d. | Biznis Paryžiuje

Svarbiausias dabar mūsų biznis – tai „Temps“ redaktoriaus ir artimųjų jam žurnalistų papirkimas. Nuo 1 mil. Frankų už tą darbą jie nusileido ligi fa mil ir pagaliau atsikratymui – 50,000 fr. <…> „Temps“ jau įdėjo kelias palankias žinutes. Bet žmonių turime mažai ir tai verčia mus be galo daug laiko gaišinti. Tiek to – tėvynės labui.

Svarbiausias dabar mūsų biznis – tai „Temps“ redaktoriaus ir artimųjų jam žurnalistų papirkimas. Nuo 1 mil. Frankų už tą darbą jie nusileido ligi fa mil ir pagaliau atsikratymui – 50, 000 fr. Todėl dabar susirietę eksploatuojame ir rašome įvairių komunikatų, interviu etc. „Temps“ jau įdėjo kelias palankias žinutes. Bet žmonių turime mažai ir tai verčia mus be galo daug laiko gaišinti. Tiek to – tėvynės labui.

Dabar karščiausias klausimas – dėl manomo sudaryti bendro alijantų fronto prieš bolševikus. Tam tikslui paduodame raštą dėl lenkų-lietuvių bendro fronto ir dėl Hallerio kariuomenės siuntimo per Lietuvą. Prejudicialine sąlyga skaitom čia nepriklausomybės pripažinimą iš aljantų pusės ir Lenkijos. Tuo būdu norime forsuoti mus pripažinti.

Biauriausia, kad esame atkirsti nuo Lietuvos ir neturime komunikacijos. Darbininkų visai maža. Vilimas pasirodė visai „boba“ ir kvailas. Pats savo iniciatyva nieko neišgalvoja – vis stumk kaip junge jautį.

Permaino mūsų ministerijoje daro blogą įspūdį. Stengiamės visokiais būdais taisyti. Šiandien išsiunčiau ilgus raštus Šauliui dėl mūsų darbų ir dokumentų.

Paryžiaus dar negavau pamatyti.

Petras Klimas, 1921 m.

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas prieš 100 metų dėl Lietuvos labo bandė darbuotis Paryžiuje, kuriame po I-ojo pasaulinio karo sprendėsi Europos likimas. Karo laimėtojai bijojo bolševikinės revoliucijos pavojaus Europai, todėl svarstė apie ekspedicinių pajėgų pasiuntimo galimybę. Lietuva sutiko praleisti tokias pajėgas, kurių pagrindas būtų buvęs Lenkijos generolo Juzefo Halerio vadovaujama, taip vadinamoji „Mėlynoji armija“, tačiau tik su sąlyga, kad Lenkija pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Sunkiausia problema buvo skleisti žinią apie Lietuvą. Kaip gerai parodo įvykiai prieš 100 metų – nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Būtent su tuo susidūrę jauni mūsų valstybės politikai turėjo surinkti didžiulius pinigus, norėdami pasiekti Prancūzijos dienraščius ir paskleisti gerą žinią apie Lietuvą.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Nuotraukos šaltinis: Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990.

Šaltinis: Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos. Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas, Hitlerio ir Stalino kalinys, Vilnius, 2017,  p. 57.