1919 m. birželio 1 d. | Mūsų kalbos darkymas mūsų pačių įstaigose

Besikuriant Lietuvos valstybės naujoms įstaigoms tenka turėti reikalo su lietuvių rašomąja kalba, nes tose įstaigose jau ima dirbti nebe rusai ar vokiečiai, bet patys lietuviai. Toms visoms įstaigoms dažnai tenka susirašinėti su žmonėmis, dažnai tenka leisti skelbimų įsakymų, pareiškimų ir t.t.

Besikuriant Lietuvos valstybės naujoms įstaigoms tenka turėti reikalo su lietuvių rašomąja kalba, nes tose įstaigose jau ima dirbti nebe rusai ar vokiečiai, bet patys lietuviai. Toms visoms įstaigoms dažnai tenka susirašinėti su žmonėmis, dažnai tenka leisti skelbimų įsakymų, pareiškimų ir t.t.

Ir jei pažiūrėtum į visų tų įstaigų leidžiamųjų raštų kalbą, tai nusistvertum už galvos. Aš čia nenoriu nurodyti skyrium vieną kitą faktą tik dėl to, kad jų yra be galo daug: kiekviename mieste ar miestely, kiekvienoj beveik įstaigoj tų faktų galima surinkti gana didelį pluoštą. Vienur esti maž daug taisyklinga kalba parašyta, kitur šiaip taip įmanoma kalba, bet dažniausiai tokia darkyta kalba, jog nesmagu ir kitiems pasakoti ir pačiam turėti tai galvoje.

Jei Vilniuje lenkai leidžia skelbimų ir įsakymų negražia lietuvių kalba, tai dar galima pakęsti, nes ten viską dirba lietuvių priešininkai, kurie pasirengę yra visus lietuvius sulenkinti ir pačią Lietuvą prijungti prie Lenkų, bet taip daryti negali būti leistina mūsų pačių tvarkomosioms įstaigoms.  Užtenka, pavyzdžiui, nuėjus į kokią nors įstaigą apsidairyti aplinkui. Ten mes, dažniausiai, pamatysime sienose parašų darkyta kalba. Visa tai dar niekis, jei dirsteltum į tuos popierius, kuriuos rašo įstaigų bendradarbiai, tai čia tikros marmalynės išvysim. Vieni jų rašo šiek tiek geriau, daugumas – taip sau, daugelis – kaž kokiu žargonu.

Argi jau negalima būtų įvairius skelbimus, įsakymus, pareiškimus ir parašus rašyti įmanomesne lietuvių kalba? Man rodos, kad tai galima. Reikia tik daugiau atidžios šiam reikalui. Teisybė, mokytis lietuvių kalbos mūsų žmonėms yra labai sunku: trūksta žmonių, kurie galėtų lietuvių kalbos mokyti, trūksta vadinamųjų kalbininkų. Tai vis tos kliūtys, kuriomis remdamiesi mėgina teisintis įvairūs raštininkai. Kliūtys , žinoma, svarbio, bet turint gerų norų šios kliūtys gali būti lengvai nustumiamos į šalį. Labai norint, ir pačiam galima pramokti, nors ne taip gerai, bet vis tik jau nebūtų daroma tokių baisių klaidų, dėl kurių reikėtų rausti. Aš čia nekalbu apie tai, kaip reikėtų mokytis lietuvių kalbos valdžios įstaigų tarnautojams tik noriu nurodyti šitą mūsų įstaigų ydą, noriu atkreipti akį į šitą nemalonų reiškinį ir tuo būdu paraginti įstaigų vedėjus pasirūpinti šiuo ne visai mažos vertės reikalu.

M. Kanapinis


Šaltinis: „Lietuva“, 1919 m. birželio 1 d., p. 1

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=65013

4+