1919 m. birželio 11 d. | Dėl civilinės valdžios perdavimo Lietuvai Lenkijos užimtose teritorijose sąlygų

Tolimesnių derybų vedimui Lietuvos Vyriausybė laiko per reikalinga gauti iš Lenkų Vyriausybės aiškų pareiškimą: I. Kad Lenkų Vyriausybė pripažįsta nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi ir perleidžia Lietuvos Vyriausybei visą valdžią visoj Lenkų kariuomenės okupuotoj Lietuvos teritorijoj.

Tolimesnių derybų vedimui Lietuvos Vyriausybė laiko per reikalinga gauti iš Lenkų

Vyriausybės aiškų pareiškimą:

I. Kad Lenkų Vyriausybė pripažįsta nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi ir

perleidžia Lietuvos Vyriausybei visą valdžią visoj Lenkų kariuomenės okupuotoj

Lietuvos teritorijoj: žiur, pridedamąjį žemlapį) a) pirmoje eilėje ir tuojau Vilniuje

ir visame plote į rytus nuo Vilniaus ligi linijos: Daugpilis–Druja, Naručių ežeras

ir Derevna ligi Nemumo, Nemunu iki Gardino, Gardino miestą su 5 kil. apylinkėmis

ir nuo Gardino visame plotį į šiaurę nuo linijos Nowy Dwor–Dobrowo,

Suchovolę, upė Berezufka, Kopytko.

b) kitos gi Lietuvos Valstybės teritorijoje į pietus nuo minėtos linijos kol tose

vietose bus įvesta Lietuvos Vyriausybės valdžia, tuojau turi buti įleisti Lietuvos

Vyriausybės komisarai.

Pietų sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių galutiniai nustatys taikos konferencija.

Kad lenkų kariuomenė pasilikdama tam tikrose dar nustatytinose Lietuvos

teritorijos vietose vien tik kovai prieš bolševikus ir priklausydama operaciniu

žvilgsniu Lietuvos teritorijoj nuo Vyriausios Lietuvos Karo Vadovybės, visai

nesikiša į politikos, administracijos, ukio ir kitokią šalies tvarką.

[1919 06 11 Lietuvos Vyriausybės vadovo M. Sleževičiaus atsakymas Lenkijos misijos Lietuvoje vadovui S. Staniszewskiui dėl jo birželio 7 d. rašto su prašymu paaiškinti civilinės valdžios perdavimo Lietuvai Lenkijos užimtose teritorijose sąlygas.]

Administracinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurias siūlė Vakarų valstybės 1919–1920 m. laikotarpiu. Iliustracija iš leidinio „Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis)“, Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 3.

Šiame rašte Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius iškelia savo sąlygas Lenkijai – reikalauja pripažinti Lietuvą su sostine Vilniumi ir plačia teritorija aplink jį, įskaitant net Gardiną. Tokiu atveju Lietuva žada reikalauti Antantės, kad Vokietija atitrauktų Lietuvoje dar tebesančias karines pajėgas, o Lenkija su Lietuvos vadovybės žinia, galės naudotis Lietuvos geležinkeliais kare prieš Sovietų Rusiją. Lietuva šiame kare stengėsi išlikti neutrali, tačiau tokiu atveju Lietuvos neutralumas būtų naudingas Lenkijai, nes per jos teritoriją būtų organizuojamas smūgis prieš Sovietų Rusiją. Kita vertus, tokiu atveju Lenkijos karinės pajėgos gintų Lietuvą nuo bolševikų grėsmės.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Dokumento šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 200.