1919 m. birželio 24 d. | Raštas Lietuvos ministrui pirmininkui M. Sleževičiui

Faktinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą Lenkijos Vyriausybė glaudžiai sieja su Vokietijos okupacijos nutraukimu dabar Laikinosios Lietuvos Vyriausybės valdomose teritorijose.

Faktinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą Lenkijos Vyriausybė glaudžiai sieja su Vokietijos okupacijos nutraukimu dabar Laikinosios Lietuvos Vyriausybės valdomose teritorijose. Kol Vokietijos – Koalicijai, taigi ir Lenkijai, priešiškos valstybės – valdžia turi galimybę kištis į lietuvių tautos gyvenimą ir reikalus, o pastaroji negali laisvai pareikšti savo valios, Lenkijos Vyriausybei neužtenka garantijų dėl Laikinosios Lietuvos Vyriausybės veiksmų laisvės ir nepriklausomybės. Todėl, prieš aptariant bet kokius konkrečius žingsnius ir praktinio pobūdžio potvarkius, turi būti panaikinta Vokietijos okupacija.

Nepaisant to, Lenkijos Vyriausybė, pritardama Laikinosios Lietuvos Vyriausybės pozicijai, laiko esant būtina konstatuoti, kad Lenkijos ir Lietuvos sienų klausimų, kaip ir visokių kitų su tuo susijusių klausimų, negalima išspręsti dabar, kadangi tuos reikalus nagrinės Taikos konferencija Paryžiuje.

Derybos dėl galimų Laikinosios Lietuvos Vyriausybės valdomos teritorijos pokyčių irgi yra neįmanomos dėl Vokietijos okupacijos. Lenkijos Vyriausybei žinoma daugybė atvejų, kai Laikinosios Lietuvos Vyriausybės institucijos, įgyvendindamos praktinius potvarkius, prašė okupacinės Vokietijos valdžios pagalbos. Todėl Lenkijos Vyriausybei reikia rimtų garantijų, kad panašūs faktai ateityje nepasikartos ir kad bus sukurta ganėtinai tvirta, naujoviška, demokratinė Lietuvos vykdomoji valdžia.

Čia reikia pažymėti, kad Lenkijos Vyriausybė, atidžiai įsiklausydama į vietovių, išlaisvintų iš bolševikų okupacijos, gyventojų reikalavimus ir pageidavimus ir norėdama organizuoti viešąjį gyvenimą pagal šių gyventojų valią, ne tik niekur neišgirdo reikalavimo perduoti valdyti tas vietoves Laikinajai Lietuvos Vyriausybei, bet apskričių seimelių nutarimai ir vietos gyventojų įkurtos savivaldos įgyvendinimas liudija visiškai kitokius siekius.

Niekur nepasisakydama nei prieš kariuomenę, nei tuo labiau prieš lietuvių tautą, Lenkijos Vyriausybė nesvyruodama atidavė savo kareivių gyvybę ir kraują, kad išlaisvintų nuo bolševikų okupacijos didžiąją dalį buv. Lietuvos DK žemių ir sudarytų sąlygas visoms tose žemėse gyvenančioms tautoms visiškai pasinaudoti savo teise lemti savo likimą. Lenkijos Vyriausybė mano, kad yra akivaizdu, jog jos karinė akcija, nukreipta tik prieš bolševikų okupaciją, ne tik visai nekenktų Lietuvos interesams, bet, priešingai, rimtai pasitarnautų lietuvių tautai, išlygindama ir patraukdama į rytus bolševikų frontą. Tai pranešdama, Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad visi būsimi jos veiksmai bus nukreipti sukurti buvusios LDK žemėse nekintamas sąlygas, kuriomis vietos gyventojai galėtų laisvai organizuotis, pasisakyti ir apsispręsti dėl savo likimo.

Užsienio reikalų ministerija

Viceministras

Okęckis

[1919 06 24. Varšuva. Lenkijos užsienio reikalų viceministro W. Okęcki raštas Lietuvos ministrui pirmininkui M. Sleževičiui]


Šiame rašte Lietuvos ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui, Lenkijos užsienio reikalų viceministras išdėsto Lenkijos požiūrį. Pasak jo, dalies Lietuvos okupacija yra būtina dėl vykstančio karo su bolševikais, be to , tų teritorijų gyventojai turės galimybes laisvai organizuotis ir pasisakyti dėl savo likimo, tai yra, tikimasi, kad didelė dalis šių gyventojų norės priklausyti Lenkijos valstybei. Ypač daug kritikos Lietuvai kliūna dėl bendradarbiavimo su šalyje dar esančiomis Vokietijos pajėgoms, pasak Lenkijos politiko, tai stabdo Lietuvos pripažinimą.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 212.

6+