1919 m. birželio 6 d. | „Du keliu“

Jei „realingasis“ teatras būtų tik gyvenimo atvaizdas, fotografija, mums jo nereikėtų lankyti. Bet scena nėra realingasis gyvenimas – tai yra vaizdas, kuriame vieni gyvenimo [b]ruožai sušvelninti, kiti pagilinti. Ir todėl kiekvienas teatras – būtų romantizmo teatras.

Dailininkas, kurdamas naujus pasaulius, kuriamosios valios reiškimo būdamas kuo laisviausias, kūrimo akstinuose – kuo tampriausiai surištas su šios žemės gyvenimu. Net tieji dailininkai, kurie vadinamąjį realizmą yra amžiams prakeikę, kūrybai pagryndus ima iš žemės. Niekas dar nėra radęs naujos pavidalo žmogų, ir dangų, ir laukus visi vaizduoja taip, kaip Žemė motina mokė. Tik kiekvienas žmogus, savo sieloje gyvendamas, tą patį gyvybės džiaugsmą, jaučia jį saviškai ir jam – džiaugsmui saviškas dainas dainuoja.

Visos dailės kryptis remias žemės vaizdais, tik kita kitoniškai tuos vaizdus derina, tik kita kitoniškai paveikslų santarą vaizduoja. Ir nėra galima skirstyti dailinininkus realininkais ir nerealininkais, nes jie visi būdami žmonės yra realininkai, būdami dailininkai yra naujų pasaulių kurėjai,  nes ir pavienio žmogus gyvenimas yra absoliutingas. Todėl realininkais reikia laikyti visus dailininkus, nes realizmas yra kūrybų pagrindai. Klasifikuojant kūrimo eigas, kūrimo būdus, įsižvelgiant į vaizdų santarą ir į vaizdų kaitaliojimos nuosakumą, galima apčiuopiamai apibendrinti simbolizmą, romantizmą, akmenizmą, painasizmą ir t.t. Vertinant šios dienos dailės įvykius tą bendrą dėsnį reikėtų ir atsiminti.

. . .

Juozo Vaičkaus teatrą lietuvių visuomenė laiko ir nūdien realizmo teatru. Ir reikalauja, kad scenoje būtų viskas taip, kaip gyvenima. Bet tai nėra teisinga. Jei leista būtų palyginti, tai fotografijos atvaizdas yra labai panašus į žmogų, ir vis dėlto mes tesidžiaugiame tik portretu, dailininko pieštu atvaizdu. Nes dailininkas, piešdamas, vienus bruožus sušvelnina, kitus sustambina, vienus apleidžia, kitus pagilina, ir tuo būdu, tiksliau pareiškia vaizduojamojo žmogaus būdą, sielą. Taip ir teatre. Jei „realingasis“ teatras būtų tik gyvenimo atvaizdas, fotografija, mums jo nereikėtų lankyti. Bet scena nėra realingasis gyvenimas – tai yra vaizdas, kuriame vieni gyvenimo [b]ruožai sušvelninti, kiti pagilinti. Ir todėl kiekvienas teatras – būtų romantizmo teatras.

. . .

Jono Vaičkaus pastatytieji Du keliai yra žymi gili lietuvių scenos pažanga.

Viena – veikalo rimtumas, pergyvenimų gilumas, intrigos paprastumas ir psichologinis nuosakumas – viskas toks retas dalykas lietuvių scenoje.

Veikalo vidaus rimtumui atitiko jo vaidinimas. Visur išlaikytas vienas stilius, tonas, viena dvasia. Veikėjų būdai – riškūs, tipingi, drauge ansambliuj – visiška santara. Artistų tarpe žymu aiškių stiprių talentų jau turinčių patvarios scenos praktikos. Jei būtų galima „ką nors“ pastebėti, tai reikėtų išskirti tą sceną, kur kaimietė moteriškė, penėjusi kūdikį atbėgo į Nanseną ir kėlė tr[i]ukšmą, kad jos kūdikis apsirgęs. Ši scena buvo truputį grubi, šiek tiek nepergyventa ir buvo mažą disonansu, su visu veikalo vaidinimu, kuris buvo varomas „pusiautone“ ir visumoj darė pilnybės įspūdžio. Antras išsiskiriamas dalykas – Ritos vyro, pamačiusio laidojant kūdikį. Stambumui būdo, tvirtumui balso ir valios nevisai atitiko tasai žestas, tai yra nedarė įtikinamo įspūdžio. Bet apskritai visas vaidinimas yra vertas gilios pagarbos.

Beje, Miesto valdybai reikia pasakyti ačiū, kad nebedavė daugiau šviesos, ir žadėtieji „Be šulo“ ne buvo vaidinami.

Nereikėjo komedijos mitrybėmis gadinti dramos vaidinimu sudaryto ūpo.

Padegėlis Kasmatė

Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: antras – Petras Kubertavičius, trečias – Juozas Vaičkus (1885–1935), ketvirtas – Petras Vaičiūnas. XX a. 2 dešimt. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: „Lietuva“, 1919 m. birželio 06 d., p. 4

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=65094

4+