1919 m. gegužės 12 d. | Dėl Vokietijos kariuomenės pasitraukimo

Reikia reikalauti, kad Vokietijos kariuomenė liautųsi okupavusi ir perleistų Lenkijos kariuomenei teritorijas, esančias į pietus nuo demarkacijos linijos, kuri turėtų eiti šitaip: <…>

Atsakydamas į Jūsų gegužės 9 d. laišką Nr. 2403, turiu garbės Jums pranešti, kad dėl p. Piltzo laiške pateiktų motyvų būtinai reikia reikalauti Vokietijos kariuomenės pasitraukimo iš iki šiol jos užimtų Gardino, Augustavo, Suvalkų ir Seinų apygardų ir šių apygardų reikalui pritaikyti 1918 m. lapkričio 11 d. konvencijos XII str.

Reikia reikalauti, kad Vokietijos kariuomenė liautųsi okupavusi ir perleistų Lenkijos kariuomenei teritorijas, esančias į pietus nuo demarkacijos linijos, kuri turėtų eiti šitaip:

Šešupės upe iki pat Liudvinavo, linija Liudvinavas–Balbieriškis (prie Nemuno), Nemunu nuo Balbieriškio iki Darsūniškio, linija Darsūniškis–Žiežmariai–Čiobiškis– Bagaslaviškis–Šešuoliai (visos šios vietovės priklauso Lenkijai). Kaišiadorių atšaka (tarp Kauno ir Vilniaus) lieka Lietuvai ir Vokietijai.

Šio sprendimo tikslas yra pašalinti bet kokias sutelkto prieš bolševikus prie Vilniaus fronto užnugario kliūtis ir sudaryti laisvo susisiekimo galimybę tame rajone veikiančios Lenkijos kariuomenės užnugaryje. Reikia pridurti, kad lietuviai ir vokiečiai laisvai naudojasi geležinkelio linija nuo Gumbinės iki Kauno ir Kaišiadorių.

Dėl Ukmergės okupacijos, kurią Lietuvos kariuomenė įvykdė tame fronte, Lenkijos armija jos kairiajame flange bus pridengta.

[1919 05 12 Prancūzijos karinės misijos Lenkijoje vadovo generolo Paul Prosper Henrys raštas Prancūzijos kariuomenės vadui maršalui Ferdinand Foch.]

Vyriausias Prancūzijos ir visos sąjungininkų kariuomenės vadas maršalas Ferdinandas Fošas. Nuotrauka iš ,,Trimitas“, 1929 03 28, p. 219.


Su sąjungininkių JAV ir Didžiosios Britanijos pagalba nugalėjusi Vokietiją, Prancūzija stengėsi formuoti tuometinės Europos likimą. Didelę baimę kėlė bolševikinė revoliucija Rusijoje. Bolševikų pavojų rytinei Europos daliai galėjo neutralizuoti stipri Vokietija, bet palikti galingą vakarykštį priešą buvo neparanku Prancūzijos interesams. Todėl ši kaip galėdama stengėsi silpninti Vokietijos interesus, stiprindama didžiausia Rytų Europos valstybe tapusią Lenkiją. Įdomu, kad iš Paryžiaus Lietuva dažnai matyta kaip einanti viena greta su Vokietija. Dėl šių priežasčių Lietuvai palikti interesai į Kaišiadorius ar Ukmergę, tačiau Lenkijos interesų sričiai Prancūzija paliko nemažai dabartinės Lietuvos miestų, tokios nedidelės Lietuvos rytinė ir pietinė siena kai kur būtų ėjusi apie  40km nuo Laikinosios sostinės Kauno.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Fotografijos prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=39208&biRecordId=4059

Šaltinis:  Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p.75.

5+