1919 m. gegužės 20 d. | Aš mylėjau Lietuvą…

Aš mylėjau Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano gyvybė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Aš mylėjau Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano gyvybė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Aš gerbiau jos vardą, kurį smaugėjai braukė iš žemėlapių, iš šnekamosios kalbos, iš valstybinių dokumentų.

Gerbiau Jos ženklą – Vytį, kurį išvydę, kilo prieš mane, kaip prieš insurgentą, visos pragaro, tikriau – žandarų, galybės.

Aš nesiklausiau, ar kas man leis mylėti Tėvynę, meluoti Ją ir laikytis savo širdyje, kol Ji buvo tokia mažutytė, nevaizdi, išplėštomis teisėmis ir turtu nabagė, jog lengvai tilpo mano širdyje.

Tada niekas man nepavydėjo tos mano mylimosios, niekas su manim dėl jos nesivaržė, nes tai buvo nabagė.

Niekas man neprikišo, kam aš savo pagarbą rodau Jos ženklui – Vyčiui, kol tą ženklą sagsčiaus į rankoves ar kaklaraiščius. […]

Tik kai savo tautos vėliavą aukštai pakėlėme, kai Vytį nuo rankovių ir kaklaraiščių perkėlėme į vaizdžiausią vietą, mums iš to choro šuktelėjo vieni, kiti ir treti: Šalin! Laisvės teprivalome mes vieni ir jūsų kraštas ne jūsų, tik mūsų kraštas!

Aš turėjau teisę mylėti savo Tėvynę – tiktai svajonėmis ir Jos ženklą gerbti – tiktai manžietuose…

Vaižgantas.

Kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: Aš mylėjau Lietuvą… (1919, Gegužės 20). Nepriklausomoji Lietuva (21), p. 2. [žiūrėta 2019-05-14]

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000395128?exId=99208&seqNr=2

6+