1919 m. gegužės 22 d. | Į mūsų skaitytojus

Mūsų kariuomenė, kaipo gyvas visuomenės kūnas, turi daug savo reikalų, daug dvasios pastangų bei pageidavimų. Visi gi tie reikalai bei dvasios pastangos privalo būti, kiek tai apystovos leidžia, pačių kariškių gerai apsvarstyti bei suprasti, kad kiekvienam kariškiui būtų aišku ne tik tai, kaip jis geriausiai turi savo sunkias pareigas eiti, bet ir kam jis tai daro.

Mūsų kariuomenė, kaipo gyvas visuomenės kūnas, turi daug savo reikalų, daug dvasios pastangų bei pageidavimų. Visi gi tie reikalai bei dvasios pastangos privalo būti, kiek tai apystovos leidžia, pačių kariškių gerai apsvarstyti bei suprasti, kad kiekvienam kariškiui būtų aišku ne tik tai, kaip jis geriausiai turi savo sunkias pareigas eiti, bet ir kam jis tai daro.

Ir kitaip tas negali būti, nes šiandien kareivis, jau ne vien kitų įrankis, bet ir savo šalies pilietis. Ir kaipo pilietis jis privalo gerai suprasti, ne tik savo kariškuosius dalykus, bet ir šiaip savo šalies reikalus. […]

Tačiau mums, kariškiams, niekas – nei vyresnybės įsakymai, nei mūsų kariškieji auklėtojai – neįstengs taip gyvai išdėstyti, taip gerai įskiepyti kariškosios bei visuomeninės sąmonės, tos gyvos dvasios, kaip tik laikraštis, ir tai laikraštis mūsų pačių prirašomas ir vedamas. […]

Bet gi tik tas laikraštis tikrai gyvai skaitomas, ka[i] jis įvairus, kai jis kuodaugiausia skaitytojui duoda įvairaus dvasios peno. Tatai ir „Kariškių Žodis“, atsižvelgdamas į tai, duos savo skaitytojams ne tik kariškų straipsnių bei žinių, bet ir apysakų, eilių ir t.t. Težadina jos mūsų kareivių dvasią, tegamina jiems poilsio valandą, tekelia jų dvasią prie mūsų šalies bei žmonių meilės, tekelia mūsų širdyse mūsų garbingų karžygių dvasios kibirkštį.

Šiuos žodžius tardama, Redakcija griežtai yra pasiryžusi juos ir gyveniman vykdinti. Tačiau gerai tai galės daryti tik mūsų pačių draugų-kariškių padedama. Tenebūnie gi „Kariškių Žodis“ vien mažos žmonių kuopelės (redakcijos) rūpesniu – tebūna gi jis visos mūsu kariuomenės dalyku, kad per „Kariškių Žodį“ visa mūsu kariuomenė pasijustų vienan kūnan surišta.

Redakcija

Pirmasis „Kariškių žodžio“ redaktorius Petras Ruseckas. Kaunas, Ekonominės karių bendrovės fotoateljė. 1920 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondai.


Šaltinis: Į mūsų skaitytojus (1919, Gegužės 22). Kariškių žodis (1), p. 1-2. [žiūrėta 2019-05-20]

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB09C538A8?exId=48894&seqNr=1; https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB09C538A8?exId=48894&seqNr=2

Fotografijos prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/MLLM/LIMIS-130000003901237

4+