1919 m. gegužės 29 d. | Dėl kareivių dainų.

Visiems žinoma, kad dauguma mūsų kariškių tarnavo rusų kareivijoje. Pradėjus mūsų kariuomenę steigti, jau tuo pačiu imtasi rusų pavyzdžio, tik laikui bėgant ir pradėjus galvoti, kaip čia kariuomenės reikalai sutvarkius ir pagerinus, labiau ją mums pritaikinus, pradėta įvesti šis tas naujo. Panašiai atsitiko ir su daina.

Visiems žinoma, kad dauguma mūsų kariškių tarnavo rusų kareivijoje. Pradėjus mūsų kariuomenę steigti, jau tuo pačiu imtasi rusų pavyzdžio, tik laikui bėgant ir pradėjus galvoti, kaip čia kariuomenės reikalai sutvarkius ir pagerinus, labiau ją mums pritaikinus, pradėta įvesti šis tas naujo.

Panašiai atsitiko ir su daina. Karininkų ir karių dalis kaž kaip linko į rusų kareivių dainas, ar tai iš papratimo, ar delko kita. Tai irgi yra vienas iš daugelio nenormalumų, kurie pasireiškia mūsų valstybiniame gyvenime.

Eini susidūmojęs gatve ir girdisi skamba daina… bet motyvas „gornyjaveršiny“, o dar geriau „korobuška“, ar kas nors panašaus. Ir jautiesi tarytum vėl vaikščioji sename dar rusų pasisavintame Kaune. Girdisi žingsniai ir iš už kertės išeina kareivių eilės. Tai mūsų, lietuvių. Bet taip skaudžiai atsiliepia toji svetima, taip mums įkyrėjusi gaida.

Lig šiol kareivių dainuojamos dainos daugumoje žemina lietuvių garbę muzikos atžvilgiu. Jų melodijos neatatinkamos lietuvių kareivių dvasiai, neteikia vidujinės harmonijos. Daugumoje atsitikimų tai vis rusų daina, kartais bent kiek iškraipyta. O prie tosios iškraipytos melodijos pritaikinti lietuviški žodžiai. Matant einant lietuvių kareivius ir dainuojant tokias dainas, sunku ir įsivaizdinti kokį tai sukelia nesmagų jausmą.

Tasai taip pat nepadeda lietuvinti viešąją miesto išvaizdą. Kauno komendanto įsakymu miesto krautuvės turėjo iškabinti iškabas lietuvių kalba. Jos pasirodė, nors dažnai labai netaisyklingai parašytos. Antra, kokiai bent iškilmei mes iškišame mūsų trispalves vėliavas. Tai tuo labiau reikia, kad mūsų kareivių dainos prisidėtų prie miesto lietuvinimo, o nenešiotų savyje atspindžio tųjų iškeverziotų, netaisyklingų iškabų. Nes Lietuvos kareivija yra nešėje mūsų valstybingumo ir vykintoja josios nepriklausomybės.

Lietuvių muzikų priedermė yra nurodyti tokias tinkamas dainas, kurios būtų mūsų – lietuviškos ir tiktų eiti į taktą. Manau, kad ir „Kariškių žodis“ apsiims tam patarpininkauti. Ir beabejo atsiras tam tikra instancija, kuri galėtų bent šapirografu išspausdinti tąsias dainas ir išsiuntinėti kariuomenės dalims.

Kad tokių dainų yra, aš neabejoju. Juk ir senovėje lietuviai daug kariavo, – daug dainavo, nes kiekvienam aišku, kad kareivija dainose reiškia savo sielvartus, savo būtį, pergyvenimus.

Aš nesu kokiuo nors muziku. O kaipo mėgėjas noriu išreikšti dar vieną pastabą. Ar atatinka lietuvių dainų dvasia kareivių dainuojamoms dainoms ir ar galima jas dainuoti taip, kaip kareiviai dainuoja? Dabar keli kareiviai pradeda dainą, o paskui tęsia visi kareiviai ir taip toliau pun[k]teliais. Mūsų liaudies dainose to nėra, ar bent negirdėti tai dainuojant. Dainą dainuoja visi. Bet kad ir mūsų kareiviai gali taip dainuoti, tai pavyzdžiu yra nors ir vokiečių kareivių dainos.

Br. B.

J. Tallat-Kelpšos dainų rinkinys kariams „Kariagos aidai“. Tilžė, 1920 m.


Šaltinis: „Kariškių žodis“ Nr. 2, 1919 m. gegužės 29 d., p. 11

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=48883&biRecordId=4490

5+