1919 m. gruodžio 18 d. | Persikėlimas į Kauną

Skirsnemunėje apsistojome privatiškuose butuose. Aš patekau pas savo tautietį, rodos, Barakerį. Tuomet kaip tik buvo žydų Palapinių šventė. Jis man pareiškė užuojautą, kad aš per tokią didelę šventę vargstu, bet man rūpėjo tik greičiau pasiekti Kaunas.

Gruodžio mėnesį man ir didesnei daliai savanorių teko persikelti į Kauną. Tuomet Šiaulių – Tauragės geležinkelių ruožas dar buvo bermontininkų rankose ir mes gavome pėsti žygiuoti į Jurbarką, o iš ten garlaiviu vykti į Kauną.

Eržvilke sužinojome, jog Jurbarke yra daug bermontininkų, ir jie gali mus nuginkluoti. Laikinai apsistojome pas kleboną Janulaitį, kuris mus ir maitino. Apskritai, viso miestelio gyventojai į mus žiūrėjo su dideliu džiaugsmu. Už keletos dienų išvykome į Skirsnemunę. Iš Eržvilko mus išlydėjo su orkestru. Skirsnemunėje apsistojome privatiškuose butuose. Aš patekau pas savo tautietį, rodos, Barakerį. Tuomet kaip tik buvo žydų Palapinių šventė. Jis man pareiškė užuojautą, kad aš per tokią didelę šventę vargstu, bet man rūpėjo tik greičiau pasiekti Kaunas.

Kitą rytą Skirsnemunę aš su savo draugais apleidau su didele širdgėla, nes jau buvau spėjęs įsimylėti į vieną panelę, kurios gyvenime daugiau nebemačiau.

Tą pačią dieną atvykome Kaunan. Mus sutalpino Žaliajame kalne į senas medines rusų kareivines. Jos buvo nešvarios ir šaltos ir be lovų.

Dabar tai jau žinosime, kas tai yra kareiviai, tariau aš savo draugams. Dabar išmankštinsime savo šonus.

Antrą dieną gavome pilną apmundiravimą, net su plieniniais šalmais.

Gruodžio 18 d. mus perkėlė į 6 pėstininkų pulką septintą kuopą. Aš patekau į trečią skyrių. Kareivinės buvo švarios ir šiltos. 3-io batalijono vadu buvo kapitonas Mackevičius, kuopos vadu leitenantas Tumas, o jo padėjėju leitenantas Obelinis. Čia jau pradėjome eiti tikrą karinę tarnybą – stovėti sargyboje prie prezidentūros rūmų.


Šių atsiminimų autorius Icikas Mejeris Šneideris – žydų tautybės Lietuvos kariuomenės savanoris. Jo pasakojimai pasirodė 1937 m. Petro Rusecko sudarytuose „Savanorių žygiuose“ ir pasižymi ypatingu gyvumu, dėmesingumu ne tik mūšiui, bet ir buitinėms detalėms, pavyzdžiui sentimentalus prisiminimas apie Skirsnemunėje paliktą patikusią merginą. Tokių pasakojimų nėra daug tarp karių atsiminimų, tačiau jie suteikia nemažai gyvumo.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotų žydų tautybės Lietuvos kariuomenės savanorių sąrašas. Dokumentas iš LCVA, f. 593, ap. 1, b. 4, l. 372.


Šaltinis: Savanorių žygiai, t.1,  Vilnius, 1991, (sud. P. Ruseckas, orig. Kaunas, 1937), p. 169-170

5+