1919 m. gruodžio 31 d. | Valstybės kūrimo šuoliai

Metę trumpą žvilgsnį į padarytus darbus, mes lengva širdim pasitinkame rytojų ir esame tikri, kad rytojus bus mūsų! Tebūnie Nauji Metai gausūs linksmybių ir Lietuvio keliai – saulėti!

1919 metus palydint

Kaunas, gruodžio 30 d.

Baigiame 1919 metus. Metus, kuriuos lydėjo vienas skausmas, bet kurie padėjo kietą pagrindą dideliam džiaugsmui augti.

1919 metus pradėjome traukdamos iš Vilniaus. Tuomet mūsų Valstybės stiprinimo darbas buvo pačioje pradžioje. Tuomet užsienis apie mus girdėt nenorėjo, o viduje iš vienos pusės siautė bolševikai, iš kitos vokiečiai, iš trečios lenkai. Dar neturėjome ne[i] kariuomenės, nei amunicijos, nei valdomojo aparato, nei valdžios organų, pagaliau, nei Valstybės konstitucijos. Duonos ir tos teturėjome maža. Ir darbininkų ir lėšų – nieko, nieko nebuvo.

Nors Valstybės Taryba, Pirmasai Ministerių Kabinetas buvo įsikūręs Vilniuje, ten veikė ir ten rezignavo ir susikūrė tenai antrasai kabinetas, tačiau kūrimo darbas įgavo stiprybės tiktai centrui iš Vilniaus persikėlus į Kauną. Vilniuje padaryta darbo užmazga, pasėti grūdai, kurie ėmė augti Kaune. […]

Bet mes ištesėjome. Mes nesustojome. Mes pasikėlėme ir tvirtybės žingsniais nuėjome laisvės keliu. Todel, baigdami pirmus mirtinos kovos metus, turime teisės Vakarų Eiropos pasiklausti: kas mus pavys? Turime teisės mesti pasitenkinamą žvilgsnį į padarytus darbus, kad paskui nauju pasiryžimu, dar kietesne stiprybe eitum tolyn laisvės keliu – atgal niekumet nebegrįšti. O padaryta yra daug. Iš nieko, neturint nei lėšų, nei amunicijos, sudaryta stipriausia kariuomenė. Kariuomenė vienu užsimojimu išvijo bolševikus iš Lietuvos žemės. Išvaryti vokiečiai okupantai, kurie dar ir šiandie nebūtų išsidanginę, jei nebūtų mūsų ginklo prisibijoję. Pagaliau, išmuštos ir išgaudytos plėšrios bermontininkų gaujos […].

Santarvė neskolino mums nė skatino pinigų, nedavė mums amunicijos – nė vienos kulkos, nė vieno peilio – mūsų žmonės patys gavo mainais jų už kiaušinius, sviestą, kiaules, ir išsimainę atgręžę juos prieš užpuolikus, pajėga atiminėjo iš jų ginklus, ginklavos ir vėl didesne pajėga puolė, kol beveik visas kraštas, seni ir jauni, vyrai ir moters, apsiginklavo. […]

Per vieneris kurimo metus mes pergyvenome keturis ministerių kabinetus: Voldemaro, Šleževičiaus, Dovidaičio, vėl Šleževičiaus ir, pagaliau, susidarėme penktą Galvanausko kabinetą. Vakarų Eiropai tai būtų keista, gal net nerimta. Pas mus tai normalus ir aiškus dalykas. Mūsų valdžia – pačių žmonių pastatyta, žmonių norus tenkinanti. […]

Vidaus krašto tvarkym[ui] visų kabinetų padaryta daug darbo. Visas kraštas nusėtas valdžios įstaigų, sutvarkyta savivaldybės, pravesta nauji demokratingi savivaldybių rinkimai, kiek leidžia apystovos sutvarkyta susisiekimo priemonės geležinkeliai, plentai, paštas, telegrafas, telefonas. Visa Lietuva nusėta mokyklų. Suorganizuota teismai. […]

Ir štai išmintingiausi politikai, Anglai, Lietuvą oficialiniai, nors kol kas de facto, pripažino nepriklausoma. Kitos Valstybės, jei to formaliniai ir nepdarė, bet Lietuvos atstovus pripažino teisėtais, pripažino faktinai ir nepriklausomybę. Nūdien jau mes turime prekybos ryšių su Anglais, Prancūzais, Amerika, Švedais, Vokiečiais, Danais, Šveicarais ir t.t. ir t.t.

Nūdien jau artinas ta valanda, kada ir garbinga Entente Cordiale atsistos savo galios didybėje.

Metę trumpą žvilgsnį į padarytus darbus, mes lengva širdim pasitinkame rytojų ir esame tikri, kad rytojus bus mūsų! Tebūnie Nauji Metai gausūs linksmybių ir Lietuvio keliai – saulėti!

„Už Lietuvos nepriklausomybę“. Skulptorius Antanas Aleksandravičius. Marijampolė, 1921 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: „1919 metus palydint“, Lietuva, nr. 282, 1919 m. gruodžio 31 d., p. 1-2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=65048&seqNr=1; https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=65048&seqNr=2