1919 m. gruodžio 4 d. | Politinė padėtis nepriklausomoje Lietuvoje ir žemėse, užimtose lenkų kariuomenės

Politinė situacija Lietuvos ir Baltarusijos žemėse, pavaldžiose lenkų valdžiai, yra labai rimta, nes čia susiduria daugybė įtakų, priešiškų lenkų valstybingumui, o lenkų piktnaudžiavimai ir daugybė nepageidautinų veiksnių sudaro sąlygas, palankias priešiškai situacijai.

[1919 12 04 Lenkijos kariuomenės Lietuvos ir Baltarusijos fronto vadovybės Politinio skyriaus viršininko Mariano Žyndramo Koščialkovskio raportas apie politinę padėtį nepriklausomoje Lietuvoje ir žemėse, užimtose lenkų kariuomenės]

<…> Labai sunki tebėra lenkų ir visko, kas lenkiška, padėtis, ypač Lietuvos teritorijoje, pavaldžioje Kauno Tarybai.

Pastaruoju metu suėmimų nebuvo. Dauguma suimtųjų buvo paleisti (už piniginį užstatą). Įkalintųjų liko apie 30 asmenų. Tačiau ir toliau vyrauja teroro sistema lenkų atžvilgiu (antai lietuviai užpuolė, smarkiai sumušė, atėmė pinigus ir įkalino Utenos kalėjime grafą Mykolą Broel Pliaterį, kuris buvo savo Degulių dvare, esančiame demarkacijos linijoje, 10 varstų nuo Utenos. Prieš mėnesį lankydamasis Vilniuje, grafas Pliateris dėl nesiliaujančių lietuvių užpuolimų ir plėšikavimų buvo priverstas kreiptis į lenkų karo vadovybę, prašydamas pagalbos. Valdžia palankiai reagavo į jo prašymą, pastatė Deguliuose kelių kareivių sargybos postą).

Lietuvių valdžia, tarp kurios yra nemažai buvusių bolševikų ir vokiečių veikėjų (pvz., Ukmergės apskrityje: apskrities viršininkas Kuzma – buvęs bolševikų komisaras, komendanto adjutantas Usanis – buvęs Raudonosios armijos organizatorius, apskrities policijos viršininkas Pulkovnikas – buvęs komunistų organizatorius apskrityje, miesto gydytojas žydas Klinkas – buvęs komisaras Ukmergėje), niekinamai elgiasi su lenkų gyventojais.

Nepaprastai griežta spaudos cenzūra, draudimas atidaryti naujas mokyklas ir trukdymas dirbti veikiančioms, iš lenkų atimama duona, persekiojimas tų, kurie kalba lenkiškai, nuolatinis sekimas ir įtarinėjimai – štai kankinanti atmosfera, kurioje gyvena vietos lenkai.

Dvasininkai daro lenkams įvairių nemalonumų religinėje sferoje; lietuvių vyriausybinė spauda kursto siaubti lenkų dvarus; didelį mastą įgavo rekvizicijos be jokios kompensacijos. Auga kainos. Finansinė padėtis itin apgailėtina; dėl neišmokėtų atlyginimų tarnautojai lenkai iš Kauno traukiasi į Vilnių ieškoti darbo; plinta bolševizmas, jo pagrindiniai agitatoriai – Požėla ir Bielskis.

Apskritai liaudies nuotaikos pasyvios. Ryšium su Bermondto žygiu šiek tiek išaugo gyventojų simpatijos Lenkijai (šiuo metu reikalaujant Antantei ir spaudžiant lietuvių ir latvių kariuomenei Bermondtas traukiasi už Lietuvos ribų). Tačiau Vyriausybės požiūris į lenkus dėl to nė kiek nepasikeitė. Kartais juntama tam tikrų svyravimų, tarytum noras parengti žmonių sąmonę orientacijos pokyčiams.

Taigi lenkų padėtis Tarybos valstybėje tebėra labai sunki ir, be abejo, tokia ir liks iki tol, kol, veikiami išorinio spaudimo (iš Lenkijos Vyriausybės arba Antantės pusės), lietuviai bus priversti pripažinti, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat yra šalies šeimininkai ir, jais būdami, turi teisę orientuotis į Lenkiją, o tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip tėvynės išdavystė.

Politinė situacija Lietuvos ir Baltarusijos žemėse, pavaldžiose lenkų valdžiai, yra labai rimta, nes čia susiduria daugybė įtakų, priešiškų lenkų valstybingumui, o lenkų piktnaudžiavimai ir daugybė nepageidautinų veiksnių sudaro sąlygas, palankias priešiškai situacijai.

I. Armijos piktnaudžiavimai

Armijos piktnaudžiavimai glūdi nuolatinėse savavališkose rekvizicijose, savo iniciatyva

reiškiamuose reikalavimuose duoti vežimų, dažnai asmeniniais tikslais. Netinkamas elgesys su gyventojais pirmiausia paaiškinamas tuo, kad Lietuva ir Baltarusija vertinamos kaip užkariautos šalys. Pasitaiko net užpuolimų ir plėšikavimų. Tai ypač pasakytina apie generolo Żeligowskio kariuomenę (10-oji divizija), taip pat apie Lydos ir Lodzės pulkus, išsidėsčiusius lietuvių demarkacijos linijoje. <…>


Šiame labai svarbiame vidiniame dokumente iš garsios LDK didikų giminės kilęs, Pandėlyje gimęs Lenkijos kariuomenės Lietuvos ir Baltarusijos fronto vadovybės politinio skyriaus viršininkas Marianas Žyndramas Koščialkovskis parodo kaip į Lietuvos – Lenkijos konfliktą buvo žiūrima iš Lenkijos pusės. Dokumente kritikuojama Lietuvos, kuri įvardinama kaip Taryba, pozicija, teigiama kad Lietuvoje yra skriaudžiami vietos lenkai, tačiau kartu paminima, kad nemažai prie to prisideda ir pačios kariuomenės agresyvus elgesys, ypač kritikuojamas 10-osios divizijos vadas generolas Lucijanas Želigovskis, esą jo kariuomenė į Lietuvą ir Baltarusiją žiūri iš aukšto, todėl netenka vietos lenkų ir kitų gyventojų paramos. Būdamas Lietuvos lenku, M. Ž. Koščialkovskis turėjo kitą įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, jis norėjo grįžti į padėtį, kuri egzistavo iki 1772 m. įvykusio pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 330.

1919 m. spalį nusistovėjes frontas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Fotografija iš Kazio Ališausko knygos Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1918 – 1920 metais, Chicago, 1972, p. 357.


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 330.

5+