1919 m. gruodžio 8 d. | Deklaracija dėl Lenkijos laikinosios rytinės sienos

Pagrindinės sąjunginės ir draugiškos valstybės, pripažindamos, kad svarbu kuo greičiau įveikti dabartinę politinio neapibrėžtumo situaciją, kurioje atsidūrė lenkų tauta, ir iš anksto nenulemdamos vėlesnių derybų, kurios turės galutinai nustatyti Lenkijos rytinę sieną, skelbia pripažįstančios Lenkijos Vyriausybės teisę <…> pradėti organizuoti valdymą buvusių Rusijos imperijos teritorijų, esančių į vakarus nuo čia pažymėtos linijos.

[1919  12 08 Sąjungininkių valstybių Aukščiausiosios Tarybos deklaracija dėl Lenkijos laikinosios rytinės sienos, taip pat ir tos sienos ruožo Suvalkijoje]

Pagrindinės sąjunginės ir draugiškos valstybės, pripažindamos, kad svarbu kuo greičiau įveikti dabartinę politinio neapibrėžtumo situaciją, kurioje atsidūrė lenkų tauta, ir iš anksto nenulemdamos vėlesnių derybų, kurios turės galutinai nustatyti Lenkijos rytinę sieną, skelbia pripažįstančios Lenkijos Vyriausybės teisę, remiantis sąlygomis, apibrėžtomis 1919 m. birželio 28 d. sutartimi su Lenkija, pradėti organizuoti valdymą buvusių Rusijos imperijos teritorijų, esančių į vakarus nuo čia pažymėtos linijos.

Nuo taško, kuriame buvusi Rusijos ir Austrijos-Vengrijos siena eina išilgai Bugo ir iki punkto Bugo žemupyje, kuriame ją kerta administracinė siena tarp Bielsko [Bielsk] ir Lietuvos Brastos [Brześć Litewski] apskričių; nuo čia administracinė siena eina į šiaurę iki punkto, kuriame ji sudaro aštrų kampą, apytiksliai 9 km į šiaurės rytus nuo Mielniko [Mielnik], nuo čia – į šiaurės rytus iki punkto prie Lesna Prava [Leśna Prawa] upės, kur jos vagą kerta miško kelias, einantis iš pietų į šiaurę apytiksliai už dviejų kilometrų į vakarus nuo Skupovo[Skupow]. Teritorijoje turi būti pažymėta linija, kuri palieka Lenkijai Verpolės [Weirpole], Stolbcų [Stołbce], Peščatkos [Pieszczatka] ir Volkos [Wólka] kaimus ir kuri kerta Bielsko–Lietuvos Brastos geležinkelio magistralę ten, kur ji susikerta su plentu iš Vysoko-Litovsko [Wysokie Litewskie] į Kleščelius [Kleszczeli]. Nuo čia į šiaurę iki sankirtos plento iš Narevo [Narew] į Narevką [Narewka] ir geležinkelio linijos Hainuvka [Hajnówka]–Svisločius [Świsłocz] turi būti pažymėta linija teritorijoje ir išilgai minėtojo miško kelio; nuo čia į šiaurės rytus iki punkto, kuris yra už 4 km į šiaurę nuo Jaluvkos [Jałówka], kur Svisločiaus upė susilieja su upe, tekančia per šį miestą;  turi būti pažymėta linija teritorijoje; nuo čia – Svisločiaus žemupiu ir toliau Lašankos [Laszanka] aukštupiu, toliau – Likuvkos [Likówka] aukštupiu, apytiksliai iki 1,5 km į vakarus nuo Baranovo [Baranow]; nuo čia į šiaurę, į šiaurės vakarus iki geležinkelio Grodnas [Grodno]–Kuznica [Kuźnica] punkto, kuris yra apytiksliai už 500 m į šiaurės rytus nuo išsišakojimo Kielbasina [Kiełbasina] turi būti pažymėta linija teritorijoje; iš čia į šiaurės vakarus iki punkto, esančio prie Lososnos [Łosośna] upės, apytiksliai 2,5 km iki tos vietos, kur ji įteka į Nemuną. Turi būti pažymėta linija teritorijoje; nuo čia Lososnos žemupiu, toliau – Nemuno žemupiu, paskui jo aukštupiu iki jo ištakos ir Igorkos [Igorka] upės, kuri teka per Varviškius [Warwiszki]; nuo čia – į vakarus–pietvakarius iki punkto, esančio prie Čarna Hančos [Czarna Hańcza] upės prie Studziankos [Studzianka]; turi būti pažymėta linija teritorijoje išilgai kairiojo kranto intako; nuo čia Čarna Hančos aukštupiu iki taško, esančio apytiksliai už 2,5 km į rytus nuo Zelvos [Zelwa]; nuo čia į šiaurę iki punkto prie plento Berznykas [Berzniki]–Kopciovas [Kopciowo], esančio apytiksliai už 2 km į pietryčius nuo Berznyko; turi būti pažymėta linija teritorijoje; nuo čia į šiaurės vakarus iki Suvalkų [Suwałki] apygardos šiaurinės administracinės sienos labiausiai į pietus nutolusio punkto, apytiksliai už kilometro į šiaurės rytus nuo Punsko [Puńsk].

Linija turi būti pažymėta teritorijoje ir apskritai eiti lygiagrečiai su linija smulkių ežerų, esančių tarp Berznyko ir Žegarų [Żegary], apytiksliai 2 km į rytus nuo šių ežerų, toliau pasukti į vakarus iki punkto, esančio prie Galadusio [Goladusz] ežero, apytiksliai už 2 km į šiaurę nuo Žegarų, kirsti ežerą iki jo šiaurės vakarų kranto ir palikti Punską Lenkijai. Nuo čia į šiaurę administracinė siena nuo Suvalkų iki punkto, kur ji susiliečia su buvusia Rusijos ir Rytų Prūsijos siena. Teisės, kurias Lenkija galėtų reikšti į teritoriją, esančią į vakarus nuo nurodytos linijos, yra detaliai aptartos.

Sudaryta Paryžiuje 1919 m. gruodžio 8 d.

Sąjunginių ir draugiškų valstybių Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Clemenceau

1919 m. karą laimėjusių Antantės valstybių pasitarimas stengėsi nustatyti galimą Lenkijos rytinę sieną. Pagrindinį pasiūlymą pateikė Britų imperijos užsienio reikalų sekretorius lordas Džordžas Kerzonas. Ši riba rėmėsi etninių lenkų dominuojama teritorija Rytuose, tačiau pačios Lenkijos tai netenkino. Buvo dvi koncepcijos: viena siekė rytines sienas nustatyti pagal 1772 m. Abiejų Tautų Respublikos rytinę sieną matomą žemėlapyje, iš esmės atkuriant šią valstybę (Juzefo Pilsudskio ir jo šalininkų), kita – apjungti teritorijas, kuriose nemažai gyventojų buvo lenkų tautybės, naudojo lenkų kalbą (Romano Dmovskio ir jo šalininkų). Abiems šioms koncepcijoms Kerzono linija atrodė nepakankama.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

1772 m. Abiejų Tautų Respublikos teritorija į kurią pretendavo Lenkijos valstybė 1919 m. Šalia pastebimos dabartinės valstybės sienos , patvirtintos Jaltos konferencijoje 1945 m. , kurios beveik visiškai sutampa 1919 m. gruodžio 8 d. patvirtinta riba. Žemėlapis iš Norman Davies knygos God’s Playground: A History of Poland, Vol. 2: 1795 to the Present, Columbian University Press, 2005, p. 375.

Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 340.