1919 m. kovo 1 d. | Valsčių, Apskričių ir Miestų Savivaldybių Įstaigoms
Todėl šiuomi kviečiu visas Lietuvos savivaldybių įstaigas savo raštinėse ir susižinojime su Laikinają Lietuvos Vyriausybe vartoti vien (mūsų) lietuvių kalbą. Iš pradžių vienur ar kitur bus sunku, bet reikia stengtis, reikia eiti prie to, kad šaly būtų vieną valstybinė kalba – lietuvių.
Kiekvienas Lietuvos pilietis, kiekviena pilietė privalo dėtis prie Lietuvos valstybės kūrimo ir tvėrimo, prie jos gynimo ir stiprinimo, prie visko kas tą valstybę aukština, dailina, skaistina.
Juo didesnė ši pareiga visų mūsų valstybės savivaldybių įstaigų.
Nieks neužginčys, kad viena gražiausių mūsų krašto grožių, yra amžiais užsilikusi mūsų protėvių skaisti ir daili lietuvių kalba.
Amžių bėgyje vienas antras mūsų krašto pilietis ją pamiršo, o kitas ir visai jos neišmoko, pasitenkindamas tik tąja kalba, kurią yra vartoję mūsų šalies užgrobikai ir valdovai.
Taip toliau būti negali. Mes privalome pagerbti savo kalbą, mes privalome ir patys mokytis ir kitus įkalbinėti mokytis ir kalbėti savo krašto žmonių kalba.
Todėl šiuomi kviečiu visas Lietuvos savivaldybių įstaigas savo raštinėse ir susižinojime su Laikinąją Lietuvos Vyriausybe vartoti vien (mūsų) lietuvių kalbą. Iš pradžių vienur ar kitur bus sunku, bet reikia stengtis, reikia eiti prie to, kad šaly būtų vieną valstybinė kalba – lietuvių.
Toliau, visi atsišaukimai į gyventojus, visi savivaldybių įsakymai, priminimai, apskelbimai ir t. t., kurie tik yra skelbiami visuomenei ar atskiriems žmonėms, reikia rašyti lietuvių kalba, o jeigu kur yra būtinai reikalinga, kad visi tos srities gyventojai tinkamai ir lengvai šiuos įsakymus suprastų, tai ir vietos kalbomis.
Vartoti rusų kalbą, šiuo laiku, kuomet Lietuvos dalis yra rusų užgrobikų, kurie kaip senovėje norėtų mūsų krašte šeimininkauti, netinka, nors ji vienam ar kitam piliečiui gal suprantamesnė ji per daug jau primena smūgius ir žaizdas, kurias rusų valdininkai yra mūsų kraštui suteikę. Todėl nevartokime šios kalbos, kad neužgauti mūsų žmonių jausmo, kad neprisiminti mūsų senųjų skriaudikų.
Vadovaudamasis šiuo nustatymu, patariu visoms savivaldybėms daryti visas iškabas lietuvių kalba, o kur iš seno riogso dar ir rusiškoji iškaba pasirūpinti ją nuimti, kad ji negadintų mūsų akies.
Kaip tas atlikti geriausia nusimanys pačios savivaldybių įstaigos, kurios yra įaliotos leisti savo srityse priverstinus įsakymus ir pabaudomis drausti už nepildymą. Kas nėra tiek pribrendęs, kad pats nenusimano kas svarbu yra valstybei, kas ją dalina ir skaistina, tą reikia paskatinti vietos savivaldybių įsakymais.
Tačiaus taip elgdamiesi neprivalome užmiršti, kad nors viskas reikia daryti ramiai ir tvirtai, bet drauge daboti, kad piliečiai, kurie nemoka mūsų kalbos, nebūtų vien tos priežasties skriaudžiami.
Daugiausiai, jeigu jie dėl savo nemokėjimo bus priversti šiek tiek primokėti.
<…>
Apie padarytuosius šiuo žvilgsniu žygius ir priemones prašau vietos savivaldybių suteikti man žinių per miestų ir apskrities viršininkus.
Jonas Vileišis
Vidaus reikalų Ministeris
Laisvės alėja. Kaunas. XX a. pr. Kauno miesto muziejaus fondai
Šaltinis: Valsčių, Apskričių ir Miestų Savivaldybių Įstaigoms (1919, Kovo 1), Lietuva (43), p. 4. [žiūrėta 2019-02-14]
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=65043&seqNr=4