1919 m. kovo 31 d. | Žygis į frontą

Kovo 31 d. iš Kauno išžygiavome į frontą. Jau besiruošiant išvykti, pradėjo smarkiai snigti. Dribo „bobų kąsniais“, kaip sakoma. Išsirikiavę kareiviai buvo apsnigti, lyg, rodos, būtų iš sniego nulipdyti. Tačiau kareivių nuotaikos sniegas nedrumstė.

Mūsų batalionas orkestro neturėjo, todėl mus išlydėti atvyko 2 pėstininkų pulko dūdų orkestras. Jo garsai dar labiau pakėlė savanorių nuotaiką. Kojos pačios pradėjo žengti.

Jau batalionui išsirikiavus, žiūrime, kažkas prie mūsų atbėga. Sušilęs, milinę atsisegęs. Visas iš nuovargio alsuoja. Tai mūsų 16 metų amžiaus savanoris Juozukas, gana smulkaus kūno sudėjimo, atrodąs dar jaunesnis. Gal ir buvo jaunesnis, tik „pasisendino“, kad priimtų savanoriu. Sunku tokiems metus nustatyti. Pribėgęs prie mūsų kulkosvaidžių komandos viršininko verkia ir prašo, kad ir jį priimtų vykti į frontą. Kaune nenori likti. Jis pabėgęs iš Kauno komendantūros ir be viršininko leidimo pas mus atskubėjęs. Ką gi, priėmė berniuką ir drauge su mumis išvyko lyg didelis.

Vėlai vakare atvykome į Rumšiškės miestelį. Kadangi daug kareivių buvo stojusių savanoriais tik prieš keletą dienų ir visai neapmokytų, tai kitą dieną išėjome į laukus rikiuotės ir kovos veiksmų pamokyti, o trobose tokius pamokėme kaip šautuvą užtaisyti, taikyti ir iššauti. Žygiuodami ir sustodami poilsio mokomės karinių dalykų. Tikra vargo kariuomenė.

Pašto vokas, skirtas Lietuvos Kariuomenei. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Aprašomi pirmieji Lietuvos kariuomenės žingsniai bandant atsiimti Vilnių, kuriame tada šeimininkavo bolševikinės Rusijos kariuomenė. Kartu pateikiama kareivių savanorių kasdienybė, jų išgyvenimai.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šaltinis: Stasys Butkus,Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957, p. 143