1919 m. lapkričio 21 d. | Kautynės su bermontininkais prie Radviliškio

Mūsiškiai užpuolė priešą. Greit šaudymas nutilo — priešas pradėjo trauktis. Kitos mūsų bataliono kuopos buvo smarkiau susipešusios su priešu. Paėmė ir belaisvių. Nemaža kareiviai turėjo juoko, kai viename name ant aukšto užtiko striuką buką vokietuką, pasislėpusį ūkininko vilnose. Matyt, kareiviams pasislėpusį vokietį užrodė gyventojai. Kareiviai užlipo ant aukšto ir pastebėjo, kad vilnose kažkas blizga, lyg katės akys. Durtuvus atkišę priėjo arčiau, ogi blizga vokietuko akiniai. Iš vilnų pakilo ir vokiečio rankos.

Latviai anksčiau pradėjo pulti bermontininkus. Pagaliau ir mūsiškiai pradėjo juos pulti. Lapkričio 21. d. ir mūsų batalionas pasijudino. Jis gavo uždavinį pasiekti Kurtuvėnų apylinkę ir užimti fronto barą prie Ventos-Dubysos perkaso. Tuo būdu mūsų batalionas turėjo užeiti priešui į užpakalį, kurio stipriausios jėgos buvo Radviliškyje ir Šiauliuose. Būtų tekę užkirsti priešui kelią trauktis iš Šiaulių plentu pro Bubius ir vieškeliais pro Kurtuvėnus.

Pajudėjome iš savo pozicijų naktį. Naktis buvo biauri. Smarkiai snigo “bobų kąsniais”. Mūsų batalioną vedė takais, krūmais ir laukais vienas vietos gyventojas lietuvis ūkininkas, gerai pažįstąs šias apylinkes. Vedė užpulti priešą iš jo nelaukiamos vietos. Gera savo žemėje kariauti, kur visi gyventojai yra palankūs ir padeda.

Beeinant priešais į dešinę pasirodė į dangų kylančios rakietos, bet netrukus vėl ramu. Matyt, priešas laukia mūsų ir žvalgosi. O ties Radviliškiu kiti pulkai atkakliai puola ten stiprų priešą.

Rytą pasiekėme Sulinkių vienkiemį, prie to pat vardo didelių pelkių, bet snigti neperstoja. Drimba dideliais kąsniais ir iš tolo nieko nematyti. Mūsų kuopa puola per pelkę, nes priešas iš tos pusės nesitiki puolimo. Pelkės kupstai aukščiau kelių. Eiti labai sunku, o su sunkiuoju kulkosvaidžiu tiesiog neįmanoma. Nesuskubam su pėstininkais kartu eiti ir greit toli atsiliekam. Pagaliau visai nutrūksta mūsų ryšiai su pėstininkais. Greit apsnigo jų pėdas ir nebežinome, kur nužygiavo.

Palieku kulkosvaidininkus ir per kupstus laipioju tolyn patikrinti, ar dar toli tokia prakeikta pelkė tęsiasi ir kur nužygiavo kuopa. Einu, per kupstus lipu, bet pelkės galo nerandu. Ir neberandu kuopos pėdsakų. Netekęs vilties, grįžtu prie savo kulkosvaidžių.

Kulkosvaidininkai, pasilikę vieni ir ilgai manęs nesulaukdami, palengva ritosi pelke pirmyn. Radau juos jau toli pasistūmusius. Visi apsnigti, kaip vaikų nulipdyti sniego dėdukai ir pro tirštą snigimą nebegaliu pažinti, kas jie: mano vyrai, o gal bermontininkai užeina į mūsų užpakalį. Tik visai arti priėjęs pažinau savo vyrus. Kadangi eiti pirmyn nebeįmanoma, kulkosvaidininkus grąžinu į Sulinkių vienkiemį. Greit atvyko ir kuopos vado pasiųstas vienas kareivis su pranešimu, kad liktumėm vienkiemyje ir lauktumėm, kol kelias bus išvalytas nuo priešo.

Priešais prasidėjo šaudymas. Mūsiškiai užpuolė priešą. Greit šaudymas nutilo — priešas pradėjo trauktis. Kitos mūsų bataliono kuopos buvo smarkiau susipešusios su priešu. Paėmė ir belaisvių. Nemaža kareiviai turėjo juoko, kai viename name ant aukšto užtiko striuką buką vokietuką, pasislėpusį ūkininko vilnose. Matyt, kareiviams pasislėpusį vokietį užrodė gyventojai. Kareiviai užlipo ant aukšto ir pastebėjo, kad vilnose kažkas blizga, lyg katės akys. Durtuvus atkišę priėjo arčiau, ogi blizga vokietuko akiniai. Iš vilnų pakilo ir vokiečio rankos.

Priešas smarkiai bėgo ir mums teko greit žygiuoti pirmyn, niekur nebesutinkant bermontininkų pasipriešinimo.

Radviliškio mūšio metu Lietuvos kariuomenė įveikė bermontininkų pajėgas, kurios disponavo gausiais Vokietijos kariuomenės likučiais. Tai buvo įspūdingas laimikis besikuriančiai kariuomenei. Šioje nuotraukoje, mūšio metu iš bermontininkų atimti lėktuvai, gabenami į Kauną. Jie vėliau naudoti Lietuvos aviacijoje. Nuotrauka iš LCVA, P-14862.


1919 m. lapkričio 21 d. prasidėjo mūšis, netrukus tapęs viena didžiausių Lietuvos kariuomenės pergalių per visą XX-ąjį amžių. Tai buvo kautynės su bermontininkais prie Radviliškio. Lietuvos kariuomenės veiksmus mūšio metu aprašo vienas pirmųjų savanorių Stasys Butkus.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Stasys Butkus,Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957, p. 211

6+