1919 m. lapkričio 22 d. | Nakvynė Bazilionių miestely
Kadangi oras šaltokas, apsistojome dvaro savininko namuose. Radome tuščią vieną didelį kambarį, tik su spinta. Savininkas mūsų karininką pasikvietė pas save į kambarius ir ten jam paruošė lovą, bet apie mus kareivius nesirūpino. Jis, buvęs rusų karininkas, prisigėręs caro armijos raugo, kur kareivis buvo šuns vietoje.
Pro Šiaulėnus, Tytuvėnus, Pašiaušę lapkričio 22 d. vakarą pasiekėme Bazilionų apylinkę. Nors visas kelias buvo sunkus, nes turėjome važiuoti ratais, o ne rogėmis snieguotu keliu, bet prieš pat Bazilionus mūsų arkliai visai nebepatraukė. Vietos kalnuotos, keliai ledu apkaustyti, slidūs. Arkliams nebepatraukiant, vežimus kareiviai stūmė.
Vėlai vakare, jau sutemus, mano kulkosvaidžių būrys sustojo netoli Bazilionų miestelio Padegliukų dvarelyje. Čia pat buvo ir Šiaulių-Tauragės plentas. Kadangi oras šaltokas, apsistojome dvaro savininko namuose. Radome tuščią vieną didelį kambarį, tik su spinta. Savininkas mūsų karininką pasikvietė pas save į kambarius ir ten jam paruošė lovą, bet apie mus kareivius nesirūpino. Jis, buvęs rusų karininkas, prisigėręs caro armijos raugo, kur kareivis buvo šuns vietoje.
Mums kareiviams fronte daug nereikėjo. Užteko tik duoti šiaudų kambary pasitiesti guolį. Patys savo valia tvarkytis nenorėjome, nes buvome savo žemėje, o ne priešų. Visur jautėme mums rodomą gyventojų rūpestingumą, taipgi to pat laukėme ir iš dvarininko, bet apsirikome. Jis praeidavo pro šalį, pasižiūrėdavo, kaip kareiviai, sėdėdami ant grindų ir atsirėmę į sienas, snaudė, bet ne žodžio apie šiaudus. O mūsų buvo tik 24 vyrai.
Piktumas paėmė ir mane. Juk toji apylinkė man gerai pažįstama. Tik už 6 kilometrų nuo čia mano gimtoji vieta. Tik už 6 kilometrų mano tėvai, broliai ir kiti saviškiai. Ir štai savojoj gimtinėj nepalankiausiai mus sutiko. Ir tai dėl to, kad mums pasisekė ne pas ūkininkus apsistoti, bet dvare, ir dargi pono troboje. Pas kumečius būtų žmoniškiau.
Troboje pakvipo obuolių kvapas. Jis sklido nuo spintos. Kareiviai tuoj aptiko ant spintos uždengtus obuolius.
— Būrininke, ar galima tuos obuolius nudžiauti, — pasiteiravo manęs kareiviai.
Perpykęs leidau ir bematant visi pono obuoliai atsidūrė kareivių kišenėse. Atėjus prie kareivių karininkui, kareiviai ir jam davė obuolių. Karininkas nežinojo, kad tie obuoliai vogti, nes kareiviai niekur nevogdavo, bet gaudavo iš gyventojų. Taigi, manė, kad ir šį kartą iš kur nors gavo. Įsidėjęs kelis obuolius į kišenę, vieną valgydamas, įėjo į pono kambarį. Ponas žiūri, kad karininkas valgo jo obuolį. Išeina į mūsų kambarį pasižiūrėti, ogi, ant spintos nė vieno obuolio. Įėjęs atgal nusiskundė mūsų karininkui, kad kareiviai jo obuolius nukniaukė.
Prie Radviliškio sumušti bermontininkai skubėjo trauktis iš Lietuvos. Atsitraukdami jie siaubė ir niokojo viską, kas papuolė po ranka. Taip atrodė Šiaulių burmistro kabinetas. LCVA
1919 m. lapkričio 22 d. kautynės su bermontininkais buvo baigtos, traukdamiesi jie niokojo viską, kas pasitaikė po ranka. Vienas pirmųjų savanorių Stasys Butkus aprašo kitą įdomų epizodą, kai kariai apsistojo pas vieną dvarininką, kuris pagal vyravusias carinės Rusijos kariuomenėje madas, pagerbė karininką, tačiau kariams nedavė net užsikloti šiaudų. Šiame epizode atskleidžiama realybė, kokiomis sąlygomis neretai turėjo ilsėtis kariai.
Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita
Šaltinis: Stasys Butkus,Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957, p. 213