1919 m. lapkričio 28 d. | Apie kai kurias mūsų valdžios įstaigų ir valdininkų ydas

Viena mūsų valdininkų ydų tur būt rusiškos lietuviškos kilmės – tai vėlinimasis į darbą. Darbo laikas prasideda pas mus 8-mis, o daugely įstaigų ir devyniomis ne visi tarnautojai būna darbą pradėję. Ir darbo valandomis yra dažnai ilgoki laiko tarpai praleidžiami ar asmens reikalams, ar tuštiems pasikalbėjimams.

Apie kai kurias mūsų valdžios įstaigų ir valdininkų ydas

Viena mūsų valdininkų ydų tur būt rusiškos lietuviškos kilmės – tai vėlinimasis į darbą. Darbo laikas prasideda pas mus 8-mis, o daugely įstaigų ir devyniomis ne visi tarnautojai būna darbą pradėję. Ir darbo valandomis yra dažnai ilgoki laiko tarpai praleidžiami ar asmens reikalams, ar tuštiems pasikalbėjimams. Darbininkų organizacijos niekur nėra stačiusios darbdaviams reikalavimo, kad būtų leidžiama darbininkams einant į darbą vėluotis, arba dirbant gaišuoti. Ir svetimųjų mūsų krašte misijų nariai nuolat savo reikalais kreipdavosi į mūsų įstaigas tuojau 8 valandą išmušus. Kai kurių tarnautojų vėlavimas atima ūpą ir tiems, kurie laiku ateina, ir sau, nes pirmieji rūstauja ant antrųjų, o antrieji nepatenkinti todėl, kad negal jaustis atlieką savo pareigas. Ir linksmumo ir savitarpio sutikimo, rodos yra tik ten, kur darbas yra laiku pradedamas ir intensingai varomas. Nekalbėsiu jau aš apie blogumus – buto, kuro, šviesos ir darbininkų stokos atžvilgiu – jie visiems žinomi.

Antra piktuma – didesnė už pirmąją, nes giliau leidžia šaknis ir ne taip lengvai išraujama – tai rusiškasis biurokratizmas. Monarkų Rusuose valdininkai atsakydavo tik savo vyriausybei, visuomenei ne. Tad jie įgavo ypatybę prisitaikinti prie savo vyresnybės norų, o visuomenės reikalai maža jiems terūpėdavo. O mūsų valstybėj viršiausioji valdžia priklauso visuomenei ir vyriausybė ir atskiri valdininkai, savaime suprantama, privalo nuolat atsižvelgti į visuomenės reikalus. Nėra lengvas daiktas derinti visos visuomenės – valstybės – ir atskirų jos narių – piliečių – reikalus. Demokratinėj valstybėj piliečiai tiek privalo būti nesuvaržyti, kiek tik tai galima nenuskriaudžiant valstybės reikalų. To tikslo ne visur ir toli ne visi siekia ir daug kur laikosi pažiūros, kad visuomenė turinti prisitaikinti prie valdžios, bet ne valdžia prie visuomenės. Be to demokratinėj valstybėj valdininkai, ir vyresnieji ir žemesnieji, privalo turėti daugiau iniciatyvos; vien tik laikytis paduotų taisyklių neužtenka, nes taisyklės visuomet teapsprendžia mažą reikalų dalį ir valdininkas biurokratas, savotiškai besilaikydamas, kad ir demokratingų taisyklių, vis galės likti biurokratas.

Trečias nenormalumas, apie kurį visų valdininkų garsiai kalbama, bet kuris viešai dar nėra nagrinėtas, tai šventadieninis darbas. Jis yra nustatytas – nuo 8 iki 10 val. ryto – bet mažai kas tedirba. Reikalinga jį panaikinti. Viena, tuo jis negeras, kad nepasirūpinta, kad jis visų būtų dirbamas. Antra, kai kas tikinčiųjų dėl to nepasitenkina vyriausybe. Trečia, šventadienio poilsis visur pripažįstamas reikalingu ne tik tikėjimo atžvilgiu. Ketvirta – žmogui, nuolat dirbančiam, reikia turėti kai kuomet ir laisvą dieną, kad pareigų nevaržomas, galėtų ir pailsėt, ir kur nuvykt ir įvairius kitokius reikalus atlikti. Neturim mes karaliaus ir jo giminės vardo dienų švęsti, tat bent šventadienius reiktų turėti nedirbamus.

J.  P.

Dabininkai prie klinikinės ligoninės statybos. Kaunas. 1939 m. Kauno IX forto muziejus


Prieiga internete:  https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=65129

Šaltinis: „Lietuva“, 1919 m. lapkričio 28 d. Nr. 258, p. 1