1919 m. lapkričio 30 d. | Ataskaita Lenkijos valstybės viršininkui

Kadangi Valstybės vadovas laikosi nuomonės, jog negalima vesti derybų su Kabinetu, kurio pagrindinę veiklą sudaro antilenkiška politika, aš nepalaikiau jokių oficialių santykių su p. Sleževičiaus Vyriausybe. Tačiau neoficialiai visą laiką turėjau informacijos apie reikalus Kaune ir kaip įmanydamas dariau įtaką Vilniuje pasirodantiems Lietuvos atstovams.

[1919 11 30 Lenkijos specialaus įgaliotinio Lietuvoje Leono Vasilevskio ataskaita Lenkijos valstybės viršininkui Juzefui Pilsudskiui]

Rugpjūčio pabaigoje mes užmezgėme kontaktą su civilinės ir karinės lietuvių inteligentijos grupe, rengiančia Kabineto pakeitimą Kaune. Kadangi nauja Vyriausybė turėjo būti prolenkiška ir asmenys, kurie norėjo ją sudaryti, prašė Lenkijos paramos, mes organizavome šią paramą. Iš bendros sumos 6 (šešių) milijonų vokiškų markių plius 510 000 (penki šimtai tūkstančių) lenkiškų markių, kurias gavau iš ministerijos savo dispozicijai, aš paskyriau 800 000 (aštuonis šimtus tūkstančių) vokiškų markių iš 6 milijonų paskolos būsimajai Lietuvos Vyriausybei, 100 000 (šimtą tūkstančių) vokiškų markių darbui, kuris vykdomas kitoje demarkacijos linijos pusėje, 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) lenkiškų markių darbui, kuris vykdomas šioje demarkacijos linijos pusėje.

Žinoma, kad rugpjūčio žygis nepavyko, todėl teko patirti visus to padarinius ir imtis darbo pamažu, tiesioginiais ir netiesioginiais būdais patraukti į Lenkijos pusę įtakingus Lietuvos sluoksnius. Taigi, remdamasis instrukcija, likau Vilniuje. Tam, kad paveikčiau vietinius lietuvius ir palaikyčiau ryšį su Kauno Lietuva, aš kartu atsivežiau p. Herbačiauską, lietuvių kalbos dėstytoją Krokuvoje. Mano inspiruotas (aišku, laikantis visiško slaptumo), jis išplėtojo labai aktyvią agitacinę veiklą būtino Lietuvos ir Lenkijos susitarimo dvasia, paskelbė kelis straipsnius lietuviškame laikraštyje Lietuvos balsas, darė įtaką vietinei lietuvių inteligentijai ir redagavo mano išleistą brošiūrą ,,Kur eini, lietuvi?” Pasiunčiau jį į Kauną, kur jis viešame mitinge pasisakė polonofiliška dvasia, taip pat užmezgė kontaktą su Lietuvos visuomenės veikėjais ir Kauno Vyriausybės atstovais. Jo veikla paliko ryškų pėdsaką. Akivaizdu, kad jo ryšiai su Lenkijos valdžia turi būti saugomi visiškoje paslaptyje, jį dėl to įspėjau, įtraukdamas į šį darbą.

Kadangi Valstybės vadovas laikosi nuomonės, jog negalima vesti derybų su Kabinetu, kurio pagrindinę veiklą sudaro antilenkiška politika, aš nepalaikiau jokių oficialių santykių su p. Sleževičiaus Vyriausybe. Tačiau neoficialiai visą laiką turėjau informacijos apie reikalus Kaune ir kaip įmanydamas dariau įtaką Vilniuje pasirodantiems Lietuvos atstovams.

Be to, kad laukiau sėkmingo posūkio Kauno politikoje ir, kiek įstengiau, veikiau šia kryptimi, aš palaikiau nuolatinius ryšius su Latvija ir Estija, kuriose tuo metu mes neturėjome savo oficialaus atstovo. Kadangi į Vilnių kartais atvykdavo latviai (daugiausiai karininkai, vėliau – civiliai Vyriausybės atstovai, dvasininkų delegacija ir pan.), remdamasis gautomis instrukcijomis, užmegzdavau su jais glaudų kontaktą, bendrai veikdamas su Lietuvos ir Baltarusijos fronto vadovybės II skyriaus viršininku kap. W. Sławeku. Taip pat susirašinėjau su Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrais, su kuriais susipažinau Paryžiuje, įtikinėjau suartėti su Lenkija, paralyžiuodamas lietuvių antilenkišką propagandą.


Įdomus dokumentas, kuriame specialus Lenkijos atstovas Leonas Vasilevskis, atskaitingas tiesiai pagrindiniam Lenkijos vadovui Juzefui Pilsudskiui, rašo apie tai, kaip Lenkijos institucijos siekė paremti POW (Polska Organizacja Wojskowa – lenkų karinė organizacija) organizuojamą sąmokslą Lietuvoje, kurio tikslas – nuversti Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetą ir jo vietoje suorganizuoti Lenkijai palankių Lietuvos veikėjų ministrų kabinetą. Kadangi Lietuvos žvalgyba šį sąmokslą užkardė, teko imtis kitų planų. Vasilevskio dokumente aprašoma, kad sėkmingai prolenkišką veiklą Lietuvoje vykdė bohemos atstovas, rašytojas Juozas Albinas Herbačiauskas, Krokuvos universitete dėstęs lietuvių kalbą ir stengęsis artinti lietuvių ir lenkų tautas. Vis dėlto, neradęs didesnio palaikymo tarp Kauno inteligentijos, Herbačiauskas vienas negalėjo pasireikšti aktyviau. Kita veikla, buvo vykdyti spaudimą Lietuvai per Latvijos ir Estijos vyriausybes. Pastarųjų santykiai su Lenkija buvo geri, jos į šią valstybę žiūrėjo kaip į saugumo garantę regione ir karo nugalėtojų – Britų imperijos ir Prancūzijos – sąjungininkę. Todėl ne be pagrindo tikėta, kad Lietuva atsižvelgs į šiaurinių kaimynių poziciją, bijodama likti izoliuota.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Lenkijos kariuomenės paradas Vilniuje. LCVA


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 327.

2+