1919 m. liepos 23 d. | Vaikai ir jų dainos

„Jau septintoje valandoje prieš mano guliamojo kambario langą susirenka ankstyviausieji paukšteliai ir užtraukia dabartinio laiko dainelę: „Jeszcze Polska nie zginęła, póki my žyjemy.“

Vaikai ir jų dainos

Gyvenu dideliuose namuose. Čia gyvena daug žmonių, o dar daugiau vaikų, – visokių luomų ir visokių tautų.

„Vaikai“, sako Šekspiro kvailys, „yra Dievo palaiminimas“; o Chamisso sako: „vaikai tai yra mano mieliausis laiko praleidimas“. Mieliausia pramoga yra jie ir man. Nuo pat ryto linksmina jie mane savo dainomis.

Jau septintoje valandoje prieš mano guliamojo kambario langą susirenka ankstyviausieji paukšteliai ir užtraukia dabartinio laiko dainelę: „Jeszcze Polska nie zginęła, póki my žyjemy“.

Neilgai laukus, nubunda vėlesnieji miegaliai ir dar nenusiprausę, išlenda kieman ir užgieda savo tautinę dainą: „Pei, pei, vestovei! Picele, bochele nongalei!“

Apie aštuntą valandą išlenda paskutinieji miegaliai ir savo balsais užtraukia: „Ura, ura, ura! za ruskago caria!“ […]

J. Šepetys

Vaikai gatvėje. Fotografas Aleksandras Lengvinas. Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų


Šaltinis: „Vaikai ir jų dainos“, Nepriklausomoji Lietuva, nr. 73, 1919 m. liepos 23 d., p. 1.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000395128?exId=99241&seqNr=1

Fotografijos prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/CDM/LIMIS-50000004535199