1919 m. liepos 9 d. | Susirėmimas netoli Elektrėnų

Lietuviai gynėsi ne tik nuo žemės, bet daugelis buvo sulipę ant kaimo šiaudinių stogų, nuo kurių gerai matyti rugių lauku puolantieji lenkai ir patogu buvo taikliai juos apšaudyti. Seni kaimo medžiai dengė lietuvius nuo lenkų akių ir šie nepastebėjo gerai stoguose pasislėpusių lietuvių.

Jeigu iki šiol mūsų bare būdavo tik žvalgybų susidūrimai su lenkais, tai 1919 m. liepos 9 d. įvyko jau rimtos kautynės. Lenkai, pratę be kautynių užimti vieną kaimą po kito, kur nebūdavo lietuvių, pagaliau Kietaviškio apylinkėje sutiko atkaklų lietuvių pasipriešinimą.

Jau iš vakaro buvo pastebėtas jų pasiruošimas pulti. Lietuviai taip pat pasiruošė. Iš pat ryto lenkai pradėjo pulti Pieliūnų kaimą, kurį gynė apie 70 lietuvių. Vietos žmonės pasakojo, kad lenkų puolė apie 300.

Lietuviai gynėsi ne tik nuo žemės, bet daugelis buvo sulipę ant kaimo šiaudinių stogų, nuo kurių gerai matyti rugių lauku puolantieji lenkai ir patogu buvo taikliai juos apšaudyti. Seni kaimo medžiai dengė lietuvius nuo lenkų akių ir šie nepastebėjo gerai stoguose pasislėpusių lietuvių.

Kautynės tęsėsi visą dieną. Lietuvių artilerija tą dieną paleido į lenkus pirmuosius savo sviedinius. Iš viso 3. Artilerijos sviediniai palaužė lenkų užsispyrimą pulti. Į vakarą kautynės pasibaigė. Kautynėms einant, buvau iškviestas su vienu sunkiųjų kulkosvaidžių skyriumi savųjų sparnui apsaugoti, kad lenkai nuo Kietaviškio nepradėtų pulti Abonėnų kaimo. Apsikasėme prie kaimo.

Mūsų kuopoje buvo pora savanorių iš Pieliūnų gretimų kaimų. Jie vakare, apsirengę civiliais drabužiais, nuėjo į savo kaimus pasiteirauti, ką lenkai daro. Pasikalbėjo ne tik su savo pažįstamais kaimiečiais, bet ir pačiais lenkais. Lenkai skundėsi, kad lietuviai velnio akį turi. Visą laiką lietuvių kulkos lekiojo apie jų ausis. Kiti iki pat sutemos turėjo pragulėti rugiuose ir kęsti saulės spindulius. Kai tik norėdavo pasikelti iš rugių, tuoj pat ir atlėkdavo lietuvių kulkos. Nei pirmyn eiti, nei trauktis. Žmonės pasakojo, kad buvę nukauti 7 lenkai. Iš mūsų pusės nukautų nebuvo, tik pora sužeistų.


Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių Stasys Butkus prisimena vieną pirmųjų aktyvių Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimų, kuris vyko netoli Elektrėnų. Mažesni dydžiu, tačiau geriau įsitvirtinę Lietuvos kariuomenės daliniai šį susirėmimą laimėjo, Lenkijos kariuomenės daliniai atsitraukė į jau užimamas pozicijas ir ten persigrupavo.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Stasys Butkus,Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957, p. 170-171

4+