1919 m. rugpjūčio 14 d. | Rūpinkimės kareiviais

Jeigu mūsų Tėvynės gynėjai, kareiviai, niekieno neremiami, išaikvos savo sielos gyvas pajėgas, ir, sugrįžę, parsineš savo širdyje mirtį, tuomet ir išvaduota Lietuva gali greitu laiku pražūti.

Iš visų pusių mus vargas slėgia. Aplinkui stovi „prieteliai“, kurie gyvais mus norėtų praryti. Iš visų pusių kilstančios baisenybės daugeliui gerų Tėvynės sūnų atima pajėgas ir norą darbą dirbti. Nes silpnesnės ir jautresnės sielos žmonės nemoka darbo dirbti, jeigu aiški viltis jų darbams nešviečia.

Nežiūrint visų išviršinių ir vidujų nelaimių – Lietuva bus, Lietuva negali nebūti. Šią dieną Lietuvą išbraukti iš gyvenimo tegalima paskerdus visus tuos, kurie gyvai Tėvynę myli, jai darbą ir gyvybę aukuoja. O tokių šiandien jau šimtai, tūkstančiai.

Lietuva bus ir augs, kol jos sūnų širdyse bus kūno ir sielos gyvybė.

Karas, kurs gina mūsų gyvybę, neša su savimi mirties pradus. Jei dar nematėme, tai pamatysime greitai, kad ir laimėjusioms tautoms šis karas atneš išsigimimą, jeigu su karo vaisiais nebus kovojama.

Kaip ilgai šis karas tęsis, mes nežinome.

Mes turime tiktai žinoti, kad jeigu mes nepasirūpinsime patys, karas gali mums duoti išsigimimo pradžią. Jeigu mūsų Tėvynės gynėjai, kareiviai, niekieno neremiami, išaikvos savo sielos gyvas pajėgas, ir, sugrįžę, parsineš savo širdyje mirtį, tuomet ir išvaduota Lietuva gali greitu laiku pražūti.

Iki šiol kareivių dvasios ir kultūros reikalai buvo kaip ir užmiršti. Karo kapelionų darbo armijoje per maža. Visi mes gerbiame einančius dėl Tėvynės galvų guldyti, delto negalime tylėti gręsiančių jiems pavojų ir baimijančių apsireiškimų.

Nėra dienos, kad į ligoninę neatsilankytų vis naujų kareivių, užsikrėtusių venerinėmis ligomis. Nėra valandos, kad kareivis, ištroškęs dvasios maisto, nebūtų viliojamas ir traukiamas purvynan. Ypatinga miestuose. Nuobodžios sargybos, nuobodžios kazarmės ir greta visi miesto smagumynai neprityrusiam grynam lietuviui apsuka galvą ir duoda nelaimių.

Kur gyvybe žaidžiama, ten sunku nuosavybę branginti. Dabar dar retas atsitikimas, kad kariuomenė skriaustų privačius žmones, bet jau yra. Vokiečiai, pradėdami karą, nebuvo tokie plėšikai ir sukčiai, kaip juos esame pažinę šiandieną. Bet karas padarė tai, kad kai kurie vokiečių dabar per akis ir vagia, ir plėšia, ir kyšius ima.

Ir daug kitokio ištvirkimo gali mums iš karo lauko parnešti grįžtantieji kareiviai, jeigu jau šiandieną mes neaprūpinsime jų dvasios ir kultūros reikalų.

Sunkus tai darbas. Kad dvasia gaivinti, pačiam reikia dvasios galiūnu būti. Vienas žmogus to niekad neįstengs padaryti. Visa visuomenė į tokį darbą turėtų įsikinkyti.

Kaip tik tiems kareivių dvasios ir kultūros reikalams aprūpinti susidarė Kareivių Prietelių Draugija. Jos įsisteigimą reikia mums pasižymėti ir prisidėti.

Nes nuo to, ar karas sunaikins mūsų kovotojų dvasios sveikatą, ar ne, priklauso Lietuvos gyvybė.

Bronislovas Žemaitis

Vasario 16-osios minėjimo Alytaus pulke dalyviai su kariūnais. 1922 m. Iš kairės stovi: M. Nemeikšaitė, J. Bieliūnas, L. Hofmekleris, A. Galaunienė, V. Biržiška, M. Leškevičius, P. Valavičaitė, A. Kučingis; dešinėje guli J. Nemeikša. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: „Lietuva“, 1919 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 177, p. 1

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=65168

2+