1919 m. rugpjūčio 21 d. | Nemalonus dalykas

Eini gatvėmis ir dairaisi. Linksma! Visur lietuviškumo žymės, kareivių pilna, karininkų taip pat; nenoromis prisimeni – didžiuojiesi – jog senobinė kunigaikščio Kūno sostinė – virto laikinaja atgimusios Lietuvos sostine; malonu ir džiaugiesi. Bet… tasai malonumas neilgam: jis veikiai kurtai dingsta, lyg saulutė, debesiui užslinkus.

NEMALONUS DALYKAS

Frontas… Apleidi jį kartais kelioms dienoms ir apsilankai Kaune. Kaunas. Tai dabartinė Lietuvos sostinė, mūsų nepriklausomybės centras, kur susiorganizavo pirmieji mūsų karžygių būriai ir pasiųsti buvo priešą kauti ir dabar čia pilna mūsų karžygių lyg darbščiųjų skruzdelėlių skruzdelyne. Juda, knibžda, bėga – tikras skruzdelyno gyvenimas. Eini gatvėmis ir dairaisi. Linksma! Visur lietuviškumo žymės, kareivių pilna, karininkų taip pat; nenoromis prisimeni – didžiuojiesi – jog senobinė kunigaikščio Kūno sostinė – virto laikinaja atgimusios Lietuvos sostine; malonu ir džiaugiesi. Bet… tasai malonumas neilgam: jis veikiai kurtai dingsta, lyg saulutė, debesiui užslinkus.

Gatve eina karininkų būreliai ir kalbasi, – bet kaip, kokia kalba? Įsiklausau… Ogi rusiškai ar lenkiškai – amžinųjų mūsų priešininkų kalbomis! Atsipeikėjęs, aš pradedu geriau įsižiūrėti: juk tai gal suimtieji kovose abiejų priešų nelaisviai. Bet kur tąsyk sargai, kurie juos lydi? – Nejaugi, manau, jie laisvi vaikštinėtų niekieno nesaugomi? Dar arčiau įsižiūriu į jų uniformas ir susigėstu dėlei savo apsirikimo: nes juk tai mūsų, Lietuvos garbūs karininkai!.. Nuostabu, keista ir pikta drauge! Nejaugi tai narsiųjų mūsų karžygių, mirtinai kovojančių su priešais dėl tėvynės nepriklausomybės ir laisvės idealo, vadai? O kam būtų mums reikalinga toji nepriklausomybė, jei mūsų lietuviškoji kalba turėtų būti užslėpta kampe – šluotos vietoje. Delko gi mes kariautumėm, dėlko mes būtumėm pasikvietę jus vadovauti, – jeigu ne dėl idealo? Ištiesų nemalonus ir piktinantis apsireiškimas, kad mūsų karininkai nenori ir nesistengia kalbėti lietuviškai. Ir sunku tikėtis, kad kareiviai gerbtų bei užsitikėtų tuo vadu, ypač karo lauke, kuris negerbia mūsų brangiosios kalbos, o kalba svetimomis priešininkų kalbomis; taip elgdamiesi jie kareivius piktina, erzina ir kiršina prieš save. O kareiviai tik tie yra narsūs ir nuveikia didelius kovos darbus, kurie pasitiki savo vadais. Gi pasitiki jie tiems vadams, kurie yra kareiviams vyresnieji draugai ir tikrieji vadai sunkiame ir karžygiškame karo darbe, kurie supranta kareivių dvasią, gerbia tai, ką kareivis gerbia ir nežemina to idealo, del kurio kareivis atėjo kraujo lieti.

Man esant rusų kariuomenėje ir dabar tarnaujant nuo pirmųjų organizavimo dienų Lietuvių kariuomenėje, teko patirti, jog tie kareiviai, kurie gerbia savo vadus, yra narsesni ir geriau susiklauso karo lauke, nes jie įsitikinę, jog jų vadas jiems gerai vadovaus ir be naudos jų nepražudys, o stengsis kaip galima geriau vesti juos prie laimėjimo.

Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kad tos svetimos kalbos būtinai turės išnykti iš mūsų kariuomenės. Ir tik tuomet išnyks iš jos tas negeistinas gaivalas, kuris šiandien joje yra.

Karys St. Butkus.

Grupė karininkų Alytuje 1922 m. Stovi iš kairės pirmas – Antanas Kučingis. Kauno miesto muziejaus fondai

 


Šaltinis: „Kariškių žodis“, 1919 m. rugpjūčio 21 d., Nr. 14, 111

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=48889&biRecordId=4490

5+