1919 m. rugpjūčio 25 d. | Pranešimas į Varšuvą užsienio reikalų ministrui

Tuo atveju, jeigu rusų antibolševikines jėgas lydės sėkmė, Anglija nori užtikrinti sau galimybę suteikti joms paramą per Baltijos pajūrį ir išlaikyti savo įtaką Rusijoje; jeigu teks pripažinti bolševikų Vyriausybę, ji ketina atplėšti nuo Rusijos Livoniją, Estiją, Suomiją ir Lietuvą, įtvirtindama ten savo įtaką.

Ankstesniuose pranešimuose aš jau rašiau, kad Anglijos Vyriausybė neturi aiškios programos Baltijos klausimu. Tuo atveju, jeigu rusų antibolševikines jėgas lydės sėkmė, Anglija nori užtikrinti sau galimybę suteikti joms paramą per Baltijos pajūrį ir išlaikyti savo įtaką Rusijoje; jeigu teks pripažinti bolševikų Vyriausybę, ji ketina atplėšti nuo Rusijos Livoniją, Estiją, Suomiją ir Lietuvą, įtvirtindama ten savo įtaką; ir vienu, ir kitu atveju Anglijai nėra paranki vokiečių veikla šiuose rajonuose ir, jeigu ji neveikia ryžtingiau, tai tik dėl to, kad neturi lėšų savo planams įgyvendinti.

Lietuvos problema. Čia stipriai jaučiama sumažėjusi Lietuvos Tarybos įtaka ir galimas atsigręžimas į Lenkijos pusę. Lietuvių tarpusavio ginčai yra asmeninio pobūdžio. Gabrio leidinys Šveicarijoje Lituanie Indépendant rodo priešiškumą Tarybai, Sleževičių vadina bolševiku, kartu, nepaisant išlygų, pastebimas šio laikraščio posūkis į Lenkiją. Kita vertus, esantis Londone grafas Alfredas Tiškevičius teigia, būtent Gabrys Lietuvoje buvo pasmerktas kaip bolševikas ir, jeigu ten pasirodytų, būtų suimtas. Nežinau, ar gr. Tiškevičius turi Lietuvoje šalininkų, tačiau pakartosiu čia mano vakarykštį pokalbį su juo. Pradžioje jis pareiškė apgailestaująs, kad Bizauskas laikraštyje Morning Post pasisakė prieš palankų straipsnį apie Lietuvą, kurį pasirašė Lenkų spaudos biuras (iš tikrųjų straipsnį parašiau aš), užtikrino, kad Bizauskas bus atšauktas kaip netaktiškas žmogus. Toliau gr. Tiškevičius apgailestavo, kad, išskyrus Premjerą Paderewskį ir mane, Lenkijoje niekas nepritaria lietuvių ir lenkų federacijos lygiomis teisėmis idėjai. Kaip pavyzdį jis paminėjo pokalbį, įvykusį Paryžiuje tarp Lietuvos atstovų ir pp. Pułaskio, Dłuskio ir Wasilewskio, be to, jis paminėjo, matyt, išgalvotus faktus apie lenkų vykdomą lietuvių ir baltarusių persekiojimą Vilniuje ir Gardine. Aš jį patikinau, jog jis klysta, kad Seimo įstatymas apie buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų apsisprendimo teisę vis dar galioja, kad mes esame suinteresuoti etnografinės Lietuvos egzistavimu ir pasiliekame tas buvusios Didžiosios Kunigaikštystės dalis,kurių gyventojai reiškia norą priklausyti Lenkijai ir, galiausiai, kad Lenkijos Vyriausybė ir tauta palankiai vertina federacijos idėją plačiąja prasme.

[1919 08 25. Londonas. Lenkijos pasiuntinio Didžioje Britanijoje Eustachijaus Sapiegos pranešimas į Varšuvą užsienio reikalų ministrui Ignacui Paderevskiui.]

Lietuvos pasiuntinys Londone grafas Alfredas Tiškevičius. Fotografija iš Lietuvos albumas, Kaunas, 1921.


Lenkijos pasiuntinys Londone Eustachijus Sapiega, kilęs iš garsios LDK didikų Sapiegų giminės, informuoja vadovybę Varšuvoje, apie Britų imperijos planus. Šiai valstybei neparanku, kad rytinėje Baltijos jūros pusėje būtų bolševikinės Rusijos arba Vokietijos pajėgos ir jie darys viską pagal galimybes, kad šių jėgų interesai čia susilpnėtų. Lenkijos ministras mano, kad tai gera proga, nes Lietuva, atsidūrusi sunkioje padėtyje labiau links suartėti su Lenkija, ką rodo ir jo pokalbiai su kitos didikų giminės palikuonimi – Lietuvos pasiuntiniu Londone Alfredu Tiškevičiumi.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 284.

5+