1919 m. rugpjūčio 9 d. | Pranešimas į Varšuvą Užsienio reikalų ministerijai

Bendras įspūdis toks, kad, pasinaudojant mūsų viešnage Vilniuje, šiuo metu reikia ypač atidžiai sekti įvykius ir iš savo pusės situaciją kreipti taip, kad kuo greičiau įvyktų derybos pakitusiomis sąlygomis.

Rugpjūčio 3-iosios naktį Generalinio štabo atstovas majoras Kasprzyckis ir aš gavome detalias instrukcijas dėl derybų su lietuviais ir rytojaus dieną per pietus atvykome į Kauną. Su vizitais apsilankėme pas Ministrą Pirmininką p. Sleževičių, vyskupą p. Skvirecką5 (pakeitusį vyskupą Karevičių6, kuris šiuo metu gydosi Dresdene) ir lietuvių kariuomenės vyriausiąjį vadą gen. Žukauską. Mums nepaskyrė jokio būsto, todėl buvome priversti ieškotis nakvynės privačiai Kauno pakraštyje. Pirmas bendras posėdis vyko rugpjūčio 5 d. pastate, kuriame dirba Lietuvos Vyriausybė. Dalyvavo: ponai Ministras Pirmininkas Sleževičius, teisingumo ministras Noreika,

prekybos ir pramonės ministras Šimkus, ir vertėjas. Be mūsų ir minėtų lietuvių, posėdyje dar dalyvavo kap. Brodié‘is.

Mes kalbėjome lenkiškai, lietuviai – savo kalba, o kap. Brodié‘is – rusiškai. Lietuvių ir lenkų kalbos buvo verčiamos. Aš išdėsčiau mūsų poziciją dėl bet kokių aneksionistinių užmačių iš Lenkijos pusės nebuvimo Lietuvos atžvilgiu, kaip ir troškimą išspręsti klausimą, pasiremiant pačių gyventojų valia. Paskui aš perdaviau lietuviams šios kalbos reziumė raštu. Lietuviai vienbalsiai pareiškė, kad teritorijos, jų laikomos etnografinėmis Lietuvos žemėmis ir esą jau sudarančios Lietuvos valstybės dalį, negali būti pavaldžios jokiam plebiscitui. „Vilniaus nepripažinimas lietuvišku miestu reiškia Lietuvos mirtį“, – pasakė p. Sleževičius. Per debatus, kurie truko tris valandas, kapt. Brodié‘is stengėsi įtikinti, kad reikia siekti susitarimo, atsižvelgiant į bendrą pavojų, ir pasiūlė į tolesnę ateitį nukelti politinių klausimų sprendimą, prioritetą teikiant kariniams reikalams, kurių nebus galima atidėlioti. Tačiau šalys dėl to nesutarė, manydamos, kad einamųjų grynai karinio pobūdžio klausimų sprendimas gali būti realizuotas tik tiesioginio susitarimo tarp majoro Kasprzyckio ir lietuvių majoro dėka.

Lietuviai pagaliau pareiškė, kad rytoj jie duos atsakymą į mūsų pasiūlymus, prieš tai informavę Ministrų Tarybą, kuri bus sušaukta šį vakarą, ir atsiklausę jos nuomonės. Majoras Kasprzyckis pasikalbėjo su gen. Žukausku, sutarties su Lenkija šalininku. Rytojaus dieną, rugpjūčio 6, mums perdavė lietuvių atsakymą. Aš pareiškiau, kad negaliu duoti galutinio atsakymo, prieš tai nepasitaręs su savo vadovybe (tačiau galiu iš anksto pareikšti, kad lietuvių keliamos sąlygos nėra priimtinos), ir kad dėl to pasitarimai turėtų būti nukelti. Pasitarimai buvo nutraukti, mes pakvietėme pietų gen. Žukauską ir Generalinio štabo viršininką Velykį. Pastarasis atvyko vienas, generolas atsiuntė savo paskirtą karininką. Mes praleidome daug valandų draugiškai šnekučiuodamiesi. Latvių ir estų karininkai taip pat dalyvavo pokalbyje. Kapitonas Brodié‘is išvyko į Rygą, norėdamasgauti išsamesnių įgaliojimų.

[1919 08 09. Vilnius. Lenkijos specialiosios misijos Lietuvoje vadovo L. Wasilewskio pranešimas į Varšuvą Užsienio reikalų ministerijai.]

Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko portretas. 1919 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas suprato, kad vienu metu Lietuva nesugebės kariauti ir su Lenkija ir su bolševikais, todėl rinkosi kultūriškai ir istoriškai artimesnės Lenkijos pusę. Vis dėlto, abi pusės tuo metu statė viena kitai per dideles sąlygas ir sudaryti susitarimo nepavyko.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 257.