1919 m. rugsėjo 11 d. | Netikėtas apšaudymas

Pasikūrėme pirtį, prisišildėme vandens ir sulindome vanotis. Toji nedorėlė bolševikų pūslė nužiūrėjo, kad žemė laukuose rūksta ir prikrauta drabužių. Pranešė savo artilerijai, o ši ir pradėjo mus aplink pirtį vanoti. Dreba mūsų pirtelė ir įkaitę jos akmens. Nebeiškentę, nuogi, pasiėmę savo drabužius, pradėjome lauku bėgti kur nors į krūmus arba už kalnelių pasislėpti nuo pūslės akių.

Daugiau kaip po savaitės apkasų gyvenimo davė mums keletą dienų poilsio kokių 2 mylių užpakalyje pirmųjų linijų. Tai buvo vienišas dviejų aukštų mūrinis namas prie pat kelio, kuriame mes apsistojome. Apačioje gyveno to namo sargas. Nužiūrėjome, kad netoli šio namo, pilkuose laukuose, žemėje buvo įrengta pirtis. O jos mums reikėjo, nes kareivis fronte “judomojo turto” turi nemaža, ypač, kad tuomet trūkdavome ir baltinių.

Pasikūrėme pirtį, prisišildėme vandens ir sulindome vanotis. Toji nedorėlė bolševikų pūslė nužiūrėjo, kad žemė laukuose rūksta ir prikrauta drabužių. Pranešė savo artilerijai, o ši ir pradėjo mus aplink pirtį vanoti. Dreba mūsų pirtelė ir įkaitę jos akmens. Nebeiškentę, nuogi, pasiėmę savo drabužius, pradėjome lauku bėgti kur nors į krūmus arba už kalnelių pasislėpti nuo pūslės akių. Žemėje sprogstančiomis granatomis mus išbaidė iš pirties, bet bebėgančius laukais, jau apšaudė ore sproginėjančiais šrapneliais.

Rugsėjo 11. d. prieš pietus bolševikų artilerija pradėjo apšaudyti mūsų namą. Kareiviai išsibėgiojo po laukus ir krūmus. Maža kas liko namuose. Paskutinis jų sviedinys krito per keletą pėdų nuo namo ir visai apstojo šaudyti. Tai pastebėjęs supratau, kad balševikų artilerija jau gerai paėmė taikinį ir tik tyčia nustojo šaudyti, nes neapsimoka tuščią namą daužyti. Užklups mus naktį, kai miegosime. Apie tai pranešiau kuopos karininkams.

Karininkai pasiuntė raitą kuopos viršilą toliau paieškoti vietovių apsistoti. Numatyta prieš naktį išsikelti iš čia.

DLK Algirdo pulko I-ojo bataliono kariai 1919 m. rugsėjį, netoli Daugpilio. Nuotrauka iš Petras Ruseckas, Savanorių žygiai. I t., Vilnius, 1991, priedų


Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių Stasys Butkus prisimena aktyvias kovas su bolševikais Latvijos teritorijoje, netoli Daugpilio. Vaizdžiai ir su ironija aprašoma karių kasdienybė, tarp jų ir nepatogūs dalykai, pavyzdžiui, švarių drabužių trūkumas, parazitų „priekabiavimas“. Nuo jų bandę apsisaugoti pirtelėje, kariai buvo užklupti netikėtos priešo atakos, kurios scena nepadarytų gėdos geram Holivudo kariniam filmui.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita


Šaltinis: Stasys Butkus,Vyrai Gedimino kalne, Mėmingenas, 1957, p. 202 – 203.

6+