1919 m. sausio 13 d. | Pradėdamas pamąstyk

Kaip snieguolė padėjus ant žemės,

Išnyksta padėjus ant žemės,

Taip žmogus šiek tiek pagyvenęs,

Į amžiną traukia ramumą.

Čia nyksta it rūkas, ir garas,

Jo visas dėl žemės trinimas,

Neskrieja, garbėn, tarsi aras,

Dėl kūno jo pasišventimas.

Jei stengės įgyti sau garbę,

Pažeisdamas artimo vardą,

Pažins tuomet tiesą taip svarbią,

Kaip angelo degantį kardą.

Kuri jam užstos garbės vartus,

Už artimo garbės plėšimą,

Patyrimas tas bus jam kartus,

Nes baisų suteiks papeikimą.

Kad amžiną gavus ramybę,

Reik Dievą pažinti, mylėti.

Tarnauti jam visa galybe,

Reik artimui varge padėti.

Tad pradedant Naują Metužį,

Pradėkim su Dievo pagalba.

Paveskim jam protą ir valią.

Lai širdėsna mųs Dievas kalba.

Pranas

Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. KMM fondai

Šaltinis: Pradėdamas pamąstyk. (1919, Sausio 13). Draugas (1), p. 2. [žiūrėta 2018-12-12]