1919 m. sausio 25 d. | Iš pavergtosios šalies

Ponų ir lenkininkų kunigų galybė pavergtojoj Lietuvoj susviravo, sudrebėjo. Bet dar toli gražu negriuvo. Susviravo Rusijos revoliucijos bangai į tą viduramžinę tvirtovę sudavus. Atsitiko tai savaime be kokios nors didesnio organizuoto darbo.

Daugelyj vietų Viln. g. ypač Rodunės ir Lydos apskr., paskelbus Lietuvoj šias šiokias tokias laisves nuo vokiečių spąstų, ponai ėmė steigti parapijų komitetus, bet visai be žmonių žinios, vien tik patys susirinkę ir, žinoma, vien patys save rinkdami. Išsirinkę kom. siųsdavo jos sąstatą Vilniun į Komitet Polski užtvirtinti. Tas tvirtindavo. Ir  gyvuodavo toki komitetai ir veikdavo parapijų vardu, žmonėms visai apie juos nežinant. Toki ir taip išrinkti komitetai veikė ar gal ir dabar tebeveikia Eišiškiuose, Nočioj ir t.t. (Rodunės ap.)

Čia reikia pabrėžti labai įdomų apsireiškimą: ponai kiek seneliau tokius komitetus (grynai poniškus) ar panašius darbus, bet savo naudon darydavo su žmonių žinia. Sušaukdavo žmones kokian susirinkiman (paprastai jiems iš bažnyčios išėjus) ir kunigams padedant, liepdavo žmonėms tą ar kitą nubalsuoti taip, kaip ponams tikdavo. Žmonės tai padarydavo be mažiausio pasipriešinimo.

– Ponas pasakė, kunigas patvirtino amen!

Dabar dalykas atsimainė. Ponas ar kunigas pasakys – žmonės murma, o tai ir griežtai pasipriešina. Antai netoli Ignalinos (Švenčionių ap.) žmonės vienu balsu griežtai pareikalavo kunigą lenkininką (reiškia dvarininkų pakaliką) išeiti iš susirinkimo ir komitetan išrinko kas pakliuvo, tik ne ponų ir laukininkų kunigų pastatytus kandidatus.

Kalesninkuose, komitetą berenkant, tik po labai ilgų ginčų ir derybų pasisekė 2 ponų delegatams įeiti rinkimo salėn (10 dvarų ponai buvo atsiuntę 10 rinkikų). Nieko negelbėjo ir garsaus ponų agitatoriaus Kuncaičio (Kuncewicz) prirodymai ir griežtas salėn veržimas. O juk dar keli metai atgal to paties Kuncaičio rankos mostelėjimo nuolankiai, vergiškai visa parapija klausėsi. Koks tai buvo galingas Kacykas per rinkimus Dūmon!

Garsioje pono Zajančkovskio valstybėje Joniškėlio parapijoje (Vin. Apsk.) žmonės komitetan pirmučiausia išrinko savo ganytoją kunigą-lenkininką ir kitus dvarininkų pastatytus kandidatus, bet paskui tartum iš miego atsikvošėjo, nuvertė tą komitetą ir išrinko kitą jau be kunigo. O Joniškėlis anais metais pagarsėjo ne tik Lietuvoje savo bažnytiniais lietuvių pogromais, kuriuos padarė po Zajančkovskio bernai ir kiti jo sėbrai, pagarsėjo ačiū iškeltam teismu Vilniuje, kur riaušininkai gavo po kelius mėnesius kalėjimo (kalėjo tik bernai ir šiaip žmonės lenkai, o ponas Zajančkovskis Peterburge sau amnistiją išlandžiojo).

Ponų ir lenkininkų kunigų galybė pavergtojoj Lietuvoj susviravo, sudrebėjo. Bet dar toli gražu negriuvo. Susviravo Rusijos revoliucijos bangai į tą viduramžinę tvirtovę sudavus. Atsitiko tai savaime be kokios nors didesnio organizuoto darbo. Ir tik ne seniai prieš pat bolševikų atėjimą sulenkintose vietose ėmė veikti inteligentų kuopelė. Ji pasistatė sau tikslą kelti žmonėse pilietinį ir ekonominį susipratimą, visai nejudinant, bent tuo tarpu, kokio nors tautinio klausimo.

Toks veikimas turėjo būti pagrindu tolimesniam jau ir tautiniam žmonių atgaivinimui. Buvo manyta šio krašto žmones su visa Lietuva dvasios ryšiais surišti, bet reikėjo sugriauti viduramžinę dvarininkų tvirtovę, kitaip gi prie tos tvirtovės neprieisi, kaip tik per ekonominį klausimą. Dovoino – Silvestravičiaus Litwanos pastangos tai kuo geriausiai parodė.

Veikti buvo nutarta tais pačiais keliais, kaip anais metais buvo platinama lietuvių spauzdiniai: spauzdinti atsišaukimus, brošiurėles ir t.t. lenkų kalba, kreipiant juos prieš ponus ir juos tarp žmonių platinat. Pirmučiausia buvo išleistas atsišaukimas Wloscianie, kuris buvo kreipiamas prieš ponų politiką apkritai ir prieš jų komitetus ypač. Tas atsišaukimas buvo išplatintas Eišiškiuose, Kalesninkuose, Nočioj, Valkininkuose, Butrimonyse, Varėnoj, Lydoj, Dubičiuose (vis tai miesteliai) neskaitant daugybės aplinkinių sodžių. Kai kur juo visos tvoros buvo išlypdytos. Atsišaukimas tiesiog furorą padarė. Ponai iš pradžios puolėsi jį draskyti, bet paskui jiems energijos pritruko – mostelėjo ranka. Atsišaukimo vaisiai kaip matai pasirodė, bet apie tai kitą kartą.


Šaltinis: Iš pavergtosios šalies (1919, Sausio 25). Lietuva (13), p. 1 [žiūrėta 2018-12-05]

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=65225&seqNr=1

3+