1919 m. sausio 5 d. | Dvarų žemės dalinimo klausimu

Atėjus šiai valandai, kuri turi tuojau išmušti, mes jau būsime pasiruošę ir sugebėsime įvykinti į gyvenimą mūsų didžiausį troškimą – gauti žemės ir toje žemėje tapti ne kokino nuomininku ar arendatoriumi, kaip nori socialistai, bet tapti tikru tos žemės šeimininku ir savininku.

Išmušė valanda, kurioje mes turime pasakyti, kaip ketiname Lietuvoje sutvarkyti žemės santykius ir kada norime tą sutvarkymą pradėti. Pirmiau, dar prieš karą arui mus slegiant, karo metu vokiečių okupacinei žandarų valdžiai, mes buvome suspausti ir nieko negalėjome veikti, ne tik veikti, bet ir kalbėti. Burnos buvo užčiauptos ir kiekvieno pastanga laisvą žodį tarti buvo kalėjimu arba kulka apmokama.

Vargo Lietuvos piliečiai, papratę skursti; užvis daugiausia vargo mūsų bežemiai, mažažemiai, kumečiai, bernai ir kiti vargo pelės. Vargų, kentėjimų ir ašarų taurė per daug prisipildė.

Išvargę, pusbadžiai mūsų vargo žmonės laukė geresnių laikų. Laukė tų laikų, bet jų nematyti. Nieks iš šalies atėjęs neduos gerovės, laimės ir laisvės, – patiems jį reikia pasiimti, kovote iškovoti. Kokių priemonių stvertis ir prie ko eiti mūsų vargo žmonėms, kad sau būvį pagerinti. Žemės darbininko viltis žemėje, jo troškimas , kada nors pačiam pasidaryti tų dirvų, tų pavasarį žaliuojančių pievų šeimininku, kuriuos jis savo prakaitu aplaistė, kuriuos jis nuo tamsos iki tamsai dirbo savo pūslėtomsi rankomis.

Išmušė valanda. Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos centro Komitetas visumet stovėdamas darbo žmonių reikalų sargyboj tarė: – Lietuvos dvarų žemė priguli Lietuvos kumečiams, bežemiams, mažažemiams, ir kitiems žemės darbininkam. Šie skurdo žmonės turi gauti tą žemę sau į nuosavybę ir jau šiandien turi būti pradėta žemių skirstymo darbas, kad pavasaryje jau būtų galima gautuosius laukus įsėti ir turėti sau duonelės.

Sunku laukti Kuriamojo Seimo, kol jis susirinks, nes šiandien jau duonos reikia, o duona auga tik prakaitu aplaistomoje žemėje. Tad reikia toji žemė tuojau dirbti, o jos valdymo santykius nustatys galutinai Kuriamasai Seimas.

Sunku iškarto naujakuriui ūkininkui: jiems turi eiti į pagalbą valdžia, duodama pašalpų įsigyventi. Prie dvarų gal kaip kur ir likę šiokio tokio inventoriaus, gyvulių, sėklų, bet ne visur, nes daug dvarų vokiečiai taip nušeimininkavo, kad net dvaro kumečiams badas gręsia. Delto valdžios pagalba ne tik reikalinga, bet tiesiog būtina.

Mes žinome, kad Lietuvos vyriausybė gavo paskolos žymią pinigų krūvą (100 milionų), todėl nudien jau turint pinigų galima dvarų žemą paskirsčius kumečiams, bežemiams ir mažažemiams, juos taip pat sušelpti pinigais, kad jie galėtų įsigyti sau žemei dirbti reikalingų įrankių, arklių galvijų, sėklų ir kitų būtinų dalykų. Tik mūsų valdžia turi nesnausti, o ištikrųjų žiūrėti vargo žmonių reikalus.

Vargo žmonės patys irgi neturi snausti. Šiandien kiekviename dvare turi būti suorganizuota, kur jų nėra, dvaro kumečių ir apylinkės bežemių bei mažažemių tarybos, kurios ir imsis, valdžiai nurodant žemės pasidalinimą į savo rankas.

Jeiga mes šiandien nesugebėsime pasiimti ir apsigyventi gautoje žemėje, tai galime pramiegoti momentą ir tą žemės klausimo praktikoje išrišimą ilgai užtęsti. Reikia nieko nelaukti, bet patiems ruoštis prie žemės dalinimo valandos.

Atėjus šiai valandai, kuri turi tuojau išmušti, mes jau būsime pasiruošę ir sugebėsime įvykinti į gyvenimą mūsų didžiausį troškimą – gauti žemės ir toje žemėje tapti ne kokino nuomininku ar arendatoriumi, kaip nori socialistai, bet tapti tikru tos žemės šeimininku ir savininku, gauti tą žemę į nuosavybę, kaip nori ir reikalauja krikščionių – demokratų partija.

P. Čisavinis


Šaltinis: Dvarų žemės dalinimo klausimu (1919, Sausio 5). Laisvoji Lietuva (1 (14), p. 1-2. [žiūrėta 2018-11-30]

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1C1B0000832955?exId=113779&seqNr=1

5+