1919 m. sausio 6 d. | Mūsų žinios

Mes pasitikime, kad komunistai visų tų klaidų, kokias yra padarę Rusijoj čia Lietuvoje vengs nes patsai gyvenimas jau daug kame juos pamokė, delto ir čia viliamės, kad grieštumai bus vengiami.

Sausio 6 dieną įvyko darbininkų atstovų tarybos posėdis. Posėdis prasidėjo pagerbimu žuvusiųjų draugų Varnų gatvėje besigrument su lenkų legioninkais. Paskiaus Lietuvos Raudonosios Armijos komisarai sveikino darbininkų tarybą. Savo kalbose jie žymėjo, kad kovojo su darbininkų priešais visuose frontuose, bet visumet troško pasiekti Lietuvos rybas ir jau prityrusia armija paliuosuoti vargo žmones nuo okupacijos valdžios ir savų piniguočių jungo. Armija džiaugsmo kupina žygiavo į Lietuvą ir skubinosi pagelbon Vilniaus darbininkams kovoje su lenkų legioninkų būriais. Pagelbos laiku negalėjo suteikti, nes dar toli buvo nuo Vilniaus. Nepaisant į nuovargį kareiviai be poilsio žygiavo, kad tik greičiau išmušti legioninkus. Apgalėti lėgioninkus lengvai vyko, jie susidūrę su pirmais raudonosios armijos būriais tuoj išlakstė. Kovoje jų apsčiai žuvo, gi raudonosios armijos liko sužeistas tik vienas kareivis. Raudonoji armija susiliejusi su vietos darbininkais kurs nepriklausomą Lietuvos socialistinę respubliką. Lietuvos Raudonają armiją karštai sveikino visos tarybos partijų frakcijos ir ryžosi visame jai padėti. Paskiaus buvo pranešta, kad Laikinoji Lietuvos revoliucinė valdžia Vilniuj sudarė karo revoliucinį komitetą, į kurio rankas laikinai visa valdžia pareina, vėliau gi ji bus atiduota darbininkų atstovų tarybai. Visos frakcijos be komunistų ir L. Socialdemokratų tam nepritarė, esą tuoj dabar visa valdžia turi pereiti į darbininkų tarybos rankas.

Keistas tų partijų nusistatymas, dabar kuomet kova virte verda, kuomet iš visų pusių gręsia pavojus ne tik Vilniaus darbininkams, bet visos Lietuvos vargo žmonėms, mūsų supratimu tame pereiname momente valdžia turi pereiti tik į kelerių žmonių rankas ir tai vienų pažiūrų, kad visame būtų daugiau bendro sutikimo, nes tuomet ir darbas prasmingiau klosis. Komunistai imdami valdžią, žinoma, už ją ir atsako. Revoliucijos metu, kuomet reakcija neapgalėta, kitaip ir būti negali, ta partija kuri jaučiasi galingiausia tik panašiai ir turi elgtis. Kitoms partijoms belieka ją remti, o ne darbas kliudyti. Kitas jau dalykas partijų pradų skirtumas ir kova už juos. Tai mes galime atlikti eidami į plačijas vargo žmonių minias ir aiškindami jiems savo pažiūras trauksime juos prie saves. Tiek kiek partija priėmusi valdžia nenusidės prieš bendrus darbininkų dėsnius, kiek ji netrukdys kitoms darbininkų organizacijoms laisvai darbuotis, tiek jos valdžia ir remtina.

Mes pasitikime, kad komunistai visų tų klaidų, kokias yra padarę Rusijoj čia Lietuvoje vengs nes patsai gyvenimas jau daug kame juos pamokė, delto ir čia viliamės, kad grieštumai bus vengiami.

Sausio 1 dieną 5 val. v. Vilnių užėmė legioninkai. Jų būriai susidejo daugijausia iš jaunuomėnės, ypač besimokinančios. Pirmiausia jie užpuolė Vilniaus darbininkų tarybą. Su ja „apsidirbę“ pradėjo gaudyti organizuotus darbininkus mieste, ypač komunistus, kišti juos kalėjiman ir tenais, kankinti mušti. Paskiau, jau šoko į mūšį su besiartinančia prie Vilniaus Lietuvos Raudonaja armija, bet čia galą gavo. Sausio 5 dieną raudonarmiečiai juos smagiai apkūlė ir vakare įėjo į Vilnių. Legioninkai skubiai nešinosi iš Vilniaus. Reikia pabriešti, kad kovoja daugiausia žuvo iš jaunuomėnė, kuri gerai nenusimanė ką daro. Gi to, karo sumanytojai ir oficieriai legioninkai iš Vilniaus pabėgo ir vargu vienas kitas žuvo. Laike lenkų legioninkų viešpatavimo Vilniaus gatvės įgijo švenčių pobūdžio, nes tuomet visi piniguočiai apleido savo šiltus kambarius ir gatvėse pasipuošę švaistėsi. Atėjus raudonarmiečiams jie staiga išnyko ir tik vargo žmonės dabar buriais vaikščioja mieste ir kalbasi su savo kareiviais.


Šaltinis: Mūsų žinios. (1919, Sausio 7). Darbo balsas (1), p. 3. [žiūrėta 2018-12-04]

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1C1B0000698565?exId=93349&seqNr=3

4+