1919 m. vasario 22 d. | Swetur

Mes Lietuwiai esame Žmonēs, kurie ne daug keliauja. […] Waikas auga pas Tēwą ir gauna jo Ukį. Tai yra musų net amžinas Dawadas. Taip atsieina, kad apart sawo Kaimo, jo Apygardžio ir Walscziaus Miesto daugiausiai nei wienas nieko nemato, jei ne kur kas toliau turi zalnierauti. O Pakajaus Czēse atliko kožnas kiek galint ir sawo Zalnierystēs Metus Artybēje Tēwų. Net sawo mažąją Tēwynę Lietuwis menkai tepažįsta. Kas Tilžēs Apskrityje gywena, retai wos Klaipēdą matęs. Kiek Lietuwių nēra dar sawo Sentēwių Szwentwietę Rambyną lankę, kiek nēra Kopų matę ir gražiosios Jůdkrantēs.

Prie musų Keliawimas labai greitai iszrandamas „Walkiojimasi“. Ar Žmogus per Keliawimą nori pasimokinti, ant to menkai te daboja. […]

Mes Lietuwiai gywenome sawo pakajingame Kaimelyje. Tai iszkilo didysis Pasaulio Karas. Tas Daugumą isz musų iszblaszkē į wisokius swetimus Krasztus. […]

Mes apkeliavome kryžkryžiais Wokietiją, pasiwaiksztinējom Berlyne, Münkene arba sziaip kur, kowojome Kraujo apszlakstyti Belgijoje ir Flandrůse, girdējome užiant Sziaurēs Jurą. Mes laipojome po Wogēzų Kalnynus, walkiojomēs Ardenų Girioje arba krapinējome sziaip kur Prancuzijos Ůlůse. Mes girdēme sawo Arklius Lenkijos Wysloje, matēme Warszawą, Lodžą ir t.t. Mes regējome musų Lietuwių Miestus Wilnių ir Kauną, matēme Rygą. Kryžkryžiais wažiawome Austrijoje bei Madjarų Žemēje. Tyrolio ir Italijos nebuwo mums užginta matyti. Mes kentējome Mezopotamijos Karsztyj. […] Negaliu wisas Wietas priminti, kurių menkiausiai tris arba keturias bene beweik kožnas Kareiwis yra matęs, kuris ilgesnį Laiką Kare buwo. […]

Wienas wyriausiu Mokslu, kuri mes isz Karo parsigabenome, yra tas, kad wisi Žmonēs, ar jie Prancuzai, Zerbai ar sziaip kas, myli labai sawo Tēwynę ir Kalbą. […] Antrasis didysis Mokslas yra tas, kad mes iszradome, kad Pasaulyje yra berods labai gražių Krasztų, gražesnių rasi kaip musų Lietuwa, bet kad Szirdis kožno wieno traukia į gimtąją Szalį, kad mes tik ten laimingai gywenti galime ir kad niekados negal mums swetima Žemē Tēwyne pastoti. Kad mes wis Namiej sēdime, tai mes wisai neatjaucziame, ků mums Tēwynē isz tikro yra.

Taip dabar mes swetur pasimokinę, wisiems musų Draugams tai apsakykime ir musų Waikus pagal tai auginkime.

„Spaudos fondo“ Mokslo priemonių ir optikos skyriaus vadovas Antanas Mildažis Kunicburgo pilies griuvėsiuose prie Jėnos. 1934 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: G. I. Sėjus (Gustavas Juozupaitis), Swetur (1919, Vasario 22). Prusu lietuwių balsas (12), p. 2-3. [žiūrėta 2019-02-13]

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0004176278?exId=159662&seqNr=2

https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0004176278?exId=159662&seqNr=3