1919 m. vasario 23 d. | Lygybė prieš įstatymą

Tik susibūrę tvirton vienon šeimon, kur viešpatauja drausmė ir susiklausymas, tik atidėję partijų ginčus ir kivirčus ligi kitų tinkamesnių laikų, galėsime išvysti Lietuvą tokią, kaip mes ją norėtume matyti: klestančią, nepriklausoma valstybe, kurioje Lietuvos piliečiams būtų gera gyventi.

Kiekvienas mūsų jaučia, kokią valandą dabar gyvename. Ne tik svetimšaliai priešininkai puola mūsų kraštą grobti ir naikinti mūsų tautos teises paveržti, bet ir čion viduje Lietuvos priešininkai taiso mums pinkles, kenkia visur, kur tik gali ir stengiasi mūsų valstybinį darbą ardyti. Suprantama, jog tauta, kuri nori gyva išlikti ir savo nepriklausomą valstybę įkurti negali ramiai žiūrėti į piktadarių darbus šalies viduje jiems turi būti tuojau užkirstas kelias, reikia neatidėliojant išrauti iš pat pašaknų piktžoles, kurios gali Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės ūgį slopinti arba jam kenkti. Įtemptos kovos metu negali būti leidžiamas griaunamasai, destruktyvis darbas viduje. Valdžia, kuri ryžosi išvesti kraštą iš nelaimių ir suirutės, nepakęs, be abejo knisimosi po valstybės pamatais.

Pastarųjų dienų įvyksniai – karo stovio paskelbimas Lietuvos dalyje ir pačiame Kaune – rodo, jog Lietuvos valdžia tuo keliu eina. Visos partijos, visuomenės srovės, ir tautinės grupės turi padaryti iš to tinkamą išvadą: partijinės ar tautinės politikos darbas bus leistas tik tose ribose, kuriose jis nekenks bendram valstybės statymo ir gynimo reikalui dabartiniu metu. Lietuvos valdžia turės kovoti griežtai be atodairų su kiekvienu mėginimu pakenkti Lietuvos valstybės reikalams ir su kiekvienu pasikėsinimu griauti Lietuvos valdžią ligi kraštas bus išvestas iš visų nelaimių, kurios mums gresa iš pašalies ir iš vidaus.

Bet toji kova turi būti vedama tvirtai laikantis įstatymų. Negali būti didesnio pavojaus Lietuvos valstybinei būčiai, kaip įsiviešpatavimas visuomenės gyvenime pavienių asmenų savivalės. Kraštas, kur kiekvienas saviškai daro visuomenės tarpe tvarką, kiekvienas yra sau valdžia ir elgiasi kaip tinkama, toks kraštas nėra ir negali būti valstybė, tik neorganizuota žmonių minia.

Jeigu mes norime savo tvirtą, nepriklausomą valstybę įkurti turime valdžią, kuri leidžia įstatymus, tat visi nuo pat viršūnių ligi pažemių, privalome tų įstatymų klausyti ir juos pildyti. Priešingai elgiantis mes kenktume valstybiniam darbui ir už tai turėtume atsakyti, kaipo už nusidėjimą.

Prieš įstatymą negali būti jokių asmeninių išimčių, nežiūrint į tai, kokią aukštą vietą tas ar kits asmuo užima. Lygybė prieš įstatymą – tai pamatinis demokratijos dėsnis.

Jei reikalinga drausmė ir susiklausymas visuomenėje, tai juo labiau tatai reikalinga ir būtina kariuomenės tarpe.

Tokiu metu, kaip dabar, kad gyvename kariuomenė privalo būti tikras ir klusnus valdžios įrankis, nes tik tuomet ir gali apginti kraštą nuo svetimžemio priešininko ir nuo vidujinės netvarkos. Jokių visuomeninių grupių įtakai kariuomenėje negali būti vietos.

Jei iš visuomenės reikalaujama įsakymų pildymo, tai drausmė ir įstatymų laikymas kariuomenėje yra būtinas dalykas. Čionai pavienių žmonių neteisėti žygiai nė valandėlės negali būti pakenčiami ir už įstatymo laužymą atsako lygiai vadas, kaip ir jo kareivis.

Tik susibūrę tvirton vienon šeimon, kur viešpatauja drausmė ir susiklausymas, tik atidėję partijų ginčus ir kivirčus ligi kitų tinkamesnių laikų, galėsime išvysti Lietuvą tokią, kaip mes ją norėtume matyti: klestančia, nepriklausoma valstybe, kurioje Lietuvos piliečiams būtų gera gyventi.

Kauno senamiesčio panorama XX a. 3-4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: Vedamasis (1919, Vasario 23). Lietuva (38), p. 1. [žiūrėta 2019-01-04]

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=65271&seqNr=1

4+