1920 m. balandžio 3 d. | Lietuvių taika su bolševikais

Į tai Lietuvos vyriausybė balandžio 3 d. atsakė, kad nepriklausomybė turi būti pripažinta iš anksto. Be to, Lietuvos vyriausybė prašo bolševikų aiškiai atsakyti, ar jie pripažins Lietuvai Vilnių ir Gardiną.

Kovo 31 d. mūsų valdžia pasiūlė bolševikų vyriausybei pradėti taikos derybas. Svarbiausia taikos sąlyga yra visiškas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas su sostine Vilniuje.

Balandžio 2 d. Rusų užsienio reikalų komisaras prisiuntė į Kauną telegramą, kurioje sutinka pradėti derybas su Lietuvos vyriausybe, tačiau pažymi, kad dėl Lietuvos nepriklausomybės ir to ar kito miesto priskyrimo Lietuvai reikės dar tartis būsimoje taikos konferencijoje.

1920 m. balandis prasidėjo neramiai. Nors bolševikai praktiškai įsigalėjo visoje Rusijos teritorijoje ir ,,baltųjų” pasipriešinimas jau iš esmės buvo nuslopintas, bolševikai nežadėjo atsisakyti imperialistinių tendencijų – priešingai jie tik dar jas sustiprino ir motyvavo save ,,pasaulinės revoliucijos” šūkiais. Išsekusių po Pirmojo pasaulinio karo, kruvinos revoliucijos ir itin brutalaus pilietinio karo Rusijos žmonių prisišaukti į kovą nebuvo lengva. Todėl bolševikai ėmė vystyti itin aktyvią propagandą, esą puolamas ne jų režimas, o pati Rusija ir užsienio interventai ketina sunaikinti šalį. Ši propaganda , kartu su griežtomis represijomis davė rezultatų ir pamažu stiprino labai nukraujavusią Rusijos kariuomenę. Vienas pagrindinių priešų buvo Lenkija, siekianti užimti teritoriją iki 1772 m. Abiejų Tautų Respublikos sienų. Lenkija kontroliavo ne tik Vilnių ir Minską, bet siekė užimti ir Kijevą. Pralaimėjęs bolševikams su Lenkijos faktiniu vadovu Juzefu Pilsudskiu taiką sudarė ir bendrų kovų imtis pasiryžo ir faktinis besikuriančio ukrainiečių sąjūdžio vadovas Simonas Petliūra. Remiami Petliūros kovotojų lenkai ruošėsi žygiuoti į Kijevą. Bolševikinės Rusijos pagrindiniai lyderiai – Vladimiras Leninas ir Levas Trockis stengėsi įžiebti audringas antilenkiškas kalbas, mobilizuoti jėgas, tačiau kartu ieškojo galimybių sumažinti būsimų priešų skaičių. Būtent dėl šios priežasties, bolševikų žvilgsnis nukrypo į Lietuvą, nes Lietuvoje vis labiau aktyvėjo kovos sulenkais. Lietuvos pusė laikėsi nuomonės, kad Lietuvai turi priklausyti ne tik Vilnius, bet ir Gardinas, tuo tarpu Lenkijai atrodė savaime suprantama, kad šie miestai turi priklausyti jai. Lenkijos kariniai daliniai tuo neapsiribodavo, ir nors pagrindiniu tikslu buvo numatytas žygis į Kijevą. Ir kova prieš bolševikus prasiverždavo net link Žiežmarių ar Jiezno, taip gana pavojingu atstumu priartėdami prie Lietuvos Laikinąja sostine tapusio Kauno. Kadangi karą laimėjusios Vakarų šalys – Britų imperija ir Prancūzija ieškojo būdų kaip susilpninti bolševikų pavojų Europai jos vis labiau stengėsi remti Lenkiją ir tai paskatino Lietuvos politikus ieškoti kontaktų su bolševikais. Tačiau buvo iškeltas labai aiškus reikalavimas – bolševikinė Rusija turinti pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, pripažinti Lietuvai netik Vilnių, bet ir Gardiną. Bolševikai Lietuvos nepriklausomybe netikėjo, nes ji buvo laikoma Rusijos dalimi, be to, geru placdarmu į Europą toliau skleisti komunistines idėjas ir organizuoti ,,pasaulinę revoliuciją”. Tačiau, ruošdamiesi atremti Lenkijos puolimą, jie buvo linkę dalinti įvairius pažadus. Nepaisant to, derybos užtruko, o labiausiai jas apsprendė greitai įsižiebsiančių aktyvių karinių veiksmų tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos permaininga karo sėkmė. Tačiau apie tai projektas ,,Prieš 100 metų” dar ne kartą rašys.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Sovietų Rusijos propagandinis plakatas kviečiantis priešintis ,,užsienio interventams“ iš Victoria Bonnel knygos Iconography of Power: Soviet Political Posters Under Lenin and Stalin, University of California Press, 1999, p.152.

Šaltinis: Lietuva, 1920 04 08, Nr. 47, p.3

Prieiga internete – https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=48856&biRecordId=4490