1920 m. balandžio 5 d. | Lietuviai Odesoje
Odesoj ir kitose pietų Ukrainos vietose tebėra ligi šiai dienai dar labai daug lietuvių. Lietuvių gyvenimas, kaip ir visų to krašto gyventojų, be galo skurdus.
Iš sugrįžusio Lietuvos atstovo Odesoje p. A. Lisausko, mums sekėsi patirti apie tautiečių gyvenimą buv. Rusijos pietuose štai ką:
Odesoj ir kitose pietų Ukrainos vietose tebėra ligi šiai dienai dar labai daug lietuvių. Lietuvių gyvenimas, kaip ir visų to krašto gyventojų, be galo skurdus. Įsigalėjus Denikinas , pradėjo mobilizuoti visus to krašto kariauti tinkamus vyrus, žinoma ir lietuvius, kadangi tas reakcinių pažiūrų caro generolas nenorėjęs ir girdėti apie naujai susikūrusias Rusijos griūvėsiuose Valstybes, ir pripažinęs vien nedalomą Rusiją, kurios gretose matė ir lietuvius. Nestojantiem į mobilizaciją grąsė mirties bausmė. Taigi mūsų tautiečiai be ekonominio skurdo atsidūrė dar ir pavojuje. Čia pasiskubino juos gelbėti Lietuvos Atstovas Odesoje. Nors ir Denikino nepripažintas, jis pasitaręs su Anglų Atstovybe ir jos padrąsintas, pradėjo viešai dirbti, duodamas savo tautiečiam Lietuvos piliečių pasų. Tuo būdu ir pasisekę išgelbėti maž ne visus mobilizuojamus Lietuvius, nuo karo pavojaus, nes Denikinas, nors ir griežtai nepripažindamas Lietuvos, nedrįso nesiskaityti su Lietuvos Atstovo išduotais pasais. Pagaliau, bene jausdamas savo viešpatavimo galą, ir Denikinas oficialinai pripažino visas naująsias valstybes. Tačiau jo viešpatavimo dienos jau buvo suskaitytos.
Tuo tarpu, įsigalėjus anarkijai, mūsų tautiečių padėtis dar pablogėjo, ir jie visi trokšta kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Pasak A. Lisausko, sugrįžę į Lietuvą jie jaustųsi esą rojuje, pilnoj to žodžio prasmėje. Tačiau gražinti juos sektųsi vien vasaros metu, ir jei šią vasarą nepavyktų jų grąžinti, jiems teksią laukti kitos vasaros ir dar metus kęsti didžiausio skurdo.
Pirmasis pasaulinis karas plačiai išblaškė lietuvius. Toli nuo tėvynės atsidūrė tūkstančiai tautiečių. Ne išimtis buvo ir Odesa, miestas dabartinėje Ukrainoje, tuomet vienas didžiausių visos Rusijos imperijos miestų ir pramonės centrų, svarbiausias Juodosios jūros uostas. Čia tiek dirbti pramonėje, tiek slėptis nuo Pirmojo pasaulinio karo audrų nukeliavo tūkstančiai lietuvių. Tuometinėje Ukrainoje vyko aktyvios kovos dėl šalies priklausomybės – į jos teritoriją pretendavo netik tautinės ukrainiečių pajėgos, Vakaruose – Lenkija, bet ir abi Rusijos pilietiniame kare kovojančios pusės. Odesa buvo vienas pagrindinių ,,baltųjų” forpostas. ,,Baltaisiais” buvo vadinami monarchistai generolai, kurie buvo ištikimi carinės Rusijos imperijoje, svajojo ją atkurti ir sunaikinti bolševizmą. ,,Baltiesiems” simpatizavo karą laimėjusios Antantės šalys – Britų imperija ir Prancūzija, nes taip jos įsivaizdavo, kad remia savo buvusią sąjungininkę Rusiją. Tuo tarpu bolševikų pavojumi šios šalys baisėjosi, nes jie reikalavo staigių revoliucinių visuomenės pokyčių, grėsė atnešti terorą į vakarinę Europos dalį. Odesata tapo svarbiu centru ,,baltiesiems”, nes tai buvo uostas, per kurį buvo įmanoma sulaukti pagalbos, tikėtis britų ir prancūzų laivynų intervencijos.
Vienas žymiausių ir nuosekliausių ,,baltųjų” vadų buvo generolas Antonas Denikinas, kuris ir minimas šiame tekste. Šis karininkas išgarsėjo jau Pirmojo pasaulinio karo metais, o po bolševikinės revoliucijos nesitaikstė su pokyčiais ir tapo nuoširdžiu antikomunistu. Jis pergyveno kitus žymius ,,baltųjų” vadus kaip generolą Laurą Kornilovą ir didžiąją karo dalį ,,baltiesiems” vadovavusį admirolą Aleksandrą Kolčiaką. 1920 m. pavasarį Denikino pajėgos buvo nustumtos prie Juodosios jūros. Būtent 1920 m. balandį jis atsistatydino išviriausiojo vado pareigų, kurias jam buvo perdavęs Kolčiakas, vietoj savęs paskirdamas generolą Piotrą Vrangelį. Denikinas Lietuvos ir Lenkijos konflikto metu palaikė Lietuvą, nors pats buvo kilęs iš Lenkijos. Vis dėlto, kitaip nei Lenkiją ir Suomiją, jis Lietuvą, Latviją ir Estiją laikė nuolatine Rusijos dalimi.
Vis dėlto, ėmė aiškėti ,kad ,,raudonieji” t. y. bolševikai nugalės monarchistų stovyklą ir gręsiančio didelio konflikto sustiprėjančia Lenkija, kurią parėmė ir ukrainiečiai vadovaujami Simono Petliūros metu, jie gali padaryti nuolaidų Baltijos valstybėms, ypač Lietuvai, dėl šio konflikto su Lenkija. Denikinas desperatiškai bandė pripažinti Baltijos valstybes, kad to nespėtų padaryti bolševikai, tačiau pavėlavo tai padaryti. Tekste minima, kad Denikinas atsižvelgdavo į Vakarų valstybių, ypač Britų imperijos poziciją, tačiau jo užsispyrimas neleido padaryti reikalingo taktinio veiksmo ir anksčiau nei bolševikai pripažinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybes. Emigravęs Denikinas atsidėjo rašymui, vengė politikos. Iki 1940 m. gyveno Prancūzijoje, kur jį suėmė vokiečiai. Nors Denikiną bandė panaudoti kuriant provokiškas rusų jėgas, jis atsisakė tai padaryti, o 1941 m. apialiavo į ,,rusų patriotizmą”, kovojant prieš nacizmą. 1945 m. jis išvyko į JAV kur po dviejų metų mirė toliau likdamas dideliu antikomunistu ir vildamasis, kad Vakarų šalys padės Rusijos žmonėms išsivaduoti iš komunizmo.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita
Vienas žymiausių Rusijos pilietinio karo monarchistų vadų Antonas Denikinas. Fotografija “ iš knygos The Times History of the War, London, 1920, p. 399.
Šaltinis: Lietuva, 1920 04 09, Nr. 77, p. 3
Prieiga internete – https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64733