- 1920-06-04
- Didžioji Britanija
1920 m. birželio 4 d. | Lietuvos pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje Alfredo Tiškevičiaus telegrama užsienio reikalų ministrui Augustinai Voldemarui
Mano primygtiniu reikalavimu lordas Hardinge‘as pritarė ir jis supranta, kad Lietuva negalinti sutikti su Vilniaus [Wilna] okupacija, taip pat, kad lenkų ir lietuvių derybos yra įmanomos tik sąjungininkams pripažinus de jure.
1920 m. birželio 4 d.
Telegrama Nr. 713
Voldemarui
Užsienio reikalų ministerija
Kaunas [Kowno]
Šiandien buvau pakviestas pas lordą Hardinge‘ą. Jis minėjo, kad Jo Didenybės Vyriausybės požiūris į Jūsų telegramą yra prieš aljansą su sovietais, ir nori pamatyti apibrėžtą lenkų ir lietuvių skirtumą, kam J. D. Vyriausybė skirs visas jėgas. Mano primygtiniu reikalavimu lordas Hardinge‘as pritarė ir jis supranta, kad Lietuva negalinti sutikti su Vilniaus [Wilna] okupacija, taip pat, kad lenkų ir lietuvių derybos yra įmanomos tik sąjungininkams pripažinus de jure. Mano nuomone, dabar gera proga gauti pripažinimą; Jūsų energingas dalyvavimas panašiai būtinas. Prašau ryžtingai pasikalbėti su britų ir prancūzų atstovais. Laukiu tolesnių susitikimų ir įvykių plėtotės.
Tyskiewiczius
Grafas Alfredas Tiškevičius buvo įdomi asmenybė. Jį domino diplomatija ir jis dirbo dar Rusijos imperijos ambasadoje Londone. Dėl savo kilmingumo nesunkiai rado gerų kontaktų su tuomet britų diplomatiniame gyvenime įtakingais asmenimis. 1918 m., kuriantis Lietuvos valstybei, grafas palaikė ją, ragino tai padaryti ir kitus dvarininkus, reiškėsi spaudoje. 1919 m. vyko dalyvauti Versalio taikos konferencijoje, kur pravertė jo turėtos pažintys. Be atlyginimo ėmėsi atstovauti Lietuvai Didžiojoje Britanijoje. Deja, keičiantis politiniams vėjams, ypač stiprėjant konfliktui su Lenkija į Tiškevičių URM vadovybėje žiūrėta vis įtariau – ypač dėl jo vartotos lenkų kalbos, pagarbos lenkų kultūrai. Nepaisant nuveiktų darbų stiprinant Lietuvos valstybingumą 1921 m. Tiškevičius buvo atšauktas, o 1922 m. Žemės reformos metu prarado daugelį savo turėtų dvarų Lietuvoje ir išvyko į Prancūziją, kur 1930 m. mirė dar pakankamai jauno amžiaus. Įdomu, kad 1929 m. Lietuvos valstybė visgi spėjo jį apdovanoti 2-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita
Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 369