1920 m. gegužės 11 d. | Kaunas ir vaikai-chuliganai

Vaikų išdykavimui būtinai reikėtų galas padaryti. Ramybės ardymas visose kultūringose valstybėse yra juk draudžiamas. Jis reikėtų drausti ir pas mus. O koks gi gal būt didesnis ramybės ardymas, kaip nuolatinis šaudymas ir petardų sprogdinimas?

[…] Vaikai 10-12 metų iš kaž kur gauna tų petardų ir per dienų dienas užsiima gatvėse ir aikštėse jų sprogdinimu. Tai padeda js tramvajų relsuose, tai patys batais daužo ir džiaugiasi, kai petarda sprogdama išduoda garsą, kur kas didesnį, neg nuo paprasto šautuvo šūvio. Milicijos atstovai čia pat stovi, mato visa tai ir girdi, bet nieko vaikams nesako. Mat, nėr valdžios tam tikro įsakymo, tai gi ir nedrįsta jaunų Kauno piliečių laisvės varžyti.

Toji laisvė, žinoma, netik petardų sprogdintojus padrąsina, bet ir naujus to šaudymo mėgėjų būrius gamina. Ir tęsiasi nūn tas šaudymas Kaune nuo pat ryto ligi vakaro, eina jis šventadieniais ir šiokiomis dienomis. Kad tas šaudymas kankina sergančius, proto darbu užsiimančius, nervina moteris, atkreipia akį įvairių kitataučių, nieko panašaus nemačiusių nei Berlyne, nei Vienoj, nei Paryžiuj, nei kitur, tai nei Lietuvos valdžai, nei Kauno miesto valdybai nerūpi. O po teisybei, ir vienai ir kitai tai turėtų labai rūpėti, nes tam vaikų išdykavimui būtinai reikėtų galas padaryti. Ramybės ardymas visose kultūringose valstybėse yra juk draudžiamas. Jis reikėtų drausti ir pas mus. O koks gi gal būt didesnis ramybės ardymas, kaip nuolatinis šaudymas ir petardų sprogdinimas? Taigi būtinai reiktų išleisti įstatymas, šio maždaug turinio:

Tėvai privalo atimti iš vaikų visas sprogstamas petardas ir griežtai uždrausti, kad daugiau jų nebesprogdintų.
Milicija, sugavus vaiką petardą sprogdinanti, privalo padaryti protokolą ir uždėti to vaiko tėvams bei globėjams bausmės, nemažiau 50 markių.
Policija privalo surekvizuoti visas petardas krautuvėse, kur jos pardavinėjamos, ir sunaikint, įsakius krautuvių savininkams tų petardų daugiau nebepardavinėti.
Radus kurį krautuvininką to įsakymo nepildant, uždėt bausmę, nemažiau 1000 auksinų.

Šioj ar kitoj formoj tie įsakymai, jei jų da nėra, turėtų būti išleisti, o jei yra, tai reikėtų jie neatidėliojant imti pildyti. To reikalauja visi ramybę mėgstantieji Kauno piliečiai – tai bendras v o x p o p u l i, kurio mūsų valdžia turėtų išklausyti ir anai nepakenčiamai, Lietuvai gėdą darančiai vaikų chuliganų sauvaliai galą padaryti.

A. Jakštas

Laisvės alėja po liūties. XX a. 3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: „Kaunas ir vaikai-chuliganai“, Tauta, nr. 19 (28), 1920 m. gegužės mėn. 11 d., p. 1-2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000033545?exId=120506&seqNr=1