1920 m. gegužės 23 d. | P. Leono laiškas dukrai O. Leonaitei

Pro domo sua galiu pasisakyti, kad dr. Grinius [nuo] savo frakcijos siulė man kandidatuoti į laikinus valstybės prezidentus, t. y. statyti ir remti, – bet aš atsisakiau <…>.

Kaune, 23-V-1920.

Mieliausioji Onute! Nesiseka man nuvažiuoti su Vituku į Karaliaučių, arba Berlyną pas specialistus pasiteirauti. Kuomet aš turiu laiko važiuoti, tuomet vokiečiai trukdo įvažiavimą, kaip buvo prieš Kalėdas ir dabar. Ketinau kaip šiandien išvažiuoti į Karaliaučių, nes turiu kelias laisvesnes dienas, bet pasirodė, kad dabar vokiečiai suvis nevizuoja mūsų pasportų. Mūsų Vidaus Reikalų Ministeris išsiuntė kelis jų pavaldinius, tai jie užpyko ir nieko neįsileidžia. Vakar prašiau paties p. Voldemaro išprašyti man vizą, bet atsako dar negavau. – Angsčiaus niekaip nuo manęs iš laikraščių sužinosi apie mūsų Steigiamojo Seimo atidengimą. Tądien, 15/V lijo, bet belijant buvo ir kariuomenės paroda ir ant Žaliojo Kalno ąžuolų sodinimas. – Čion labai gražią, ypač stiliaus, žvilgsniu, prakalbą pasakė kun.Tumas. Visa savaitė jau praėjo, kaip Seimas posėdžiauja. Kol kas nutarė vieną trumputį įstatymą, kitą-vakar-amnestijos įstatymą, kurie buvo kairiųjų pasiulyti, -pirmasis tai mirties bausmės vykinimo sutabdymas, iki nebus priimtas amnestijos įstatymas. – Dešinieji savo iniciatyvos dar neparodė, nors turėtų tuoj parodyti, delto kad juju dauguma ir jie turi vesti Seimo darbą. – Teisybė, turiu pataisyti savo klaidą: pirmasis posėdyje, kaip tik buvo išrinktas Seimo prezidentu Stulginskas (Stulginskis-I.P.), jisai savo kalboje pasiule nutarti Nepriklausomybės paskelbimą ir senų ryšių su kitoms valstybėms pertraukimą; tasai nutarimas įvyko vienbalsiai visiems atsistojant. – Be atidengimo posėdžio, tik vakar vakare buvau Seime, šiaip vis laiko neturiu. – Amnestijos įstatymą priimant padaryta buvo juridinių klaidų, į kurias nesugebėjo atkreipti domės Seimo juristai, – nežinau kodėl. Na, bet neklysta tik tasai, kas nedirba. Visgi aš laikau nedovanotina klaida kr. demokratų ir pažangos, kad jie eidami į rinkimus nesusitarė tarp savęs ir kad neįvedė į Seimą pažangos inteligentų ir skyrium dar Šilingo. – Aš buvau tikras, kad jie susitars ir įves Seiman tavo naturalius draugus, – stiprių intelektuališkų jiegų asmenis, – tuokart Seimas suvis kitaip atrodytų. Kas per priežastis tos klaidos – aš nežinau, bet kad tai nedovanotina istorijoje klaida – tai man aišku buvo ir pirmiaus, aišku ir po vakarykščio posėdžio. Šiek tiek tą savo klaidą turbut atitaisys tuom, kad pažangiečius paliks valdžioje, bet geriaus butu, jeigu jie butu buvę ir ten ir ten. – Pro domo sua galiu pasisakyti, kad dr. Grinius [nuo] savo frakcijos siulė man kandidatuoti į laikinus valstybės prezidentus, t. y. statyti ir remti, – bet aš atsisakiau, santariečiai buvo [bus?] tos nuomonės, kad man nereikia atsisakyti, bet aš negaliu eiti prieš daugumos norą, dauguma gi kr. demokratai manęs nenori. – Tiek to, privatus darbas ir ramesnis ir pelningesnis. – Sudiev, myluoju.

Tėvas

Petras Leonas, 1919. 06.29, Kaunas. Kauno miesto muziejaus fondai.


P. Leono laiškas dukrai O. Leonaitei, 1920 05 23 Kauno miesto muziejaus fondai.

 

10+