1920 m. gruodžio 13 d. | Dezertirų reikalu

Mūsų dezertirai – pavieni asmenys. Ir motyvai – labai paprasti: kiek nušalo, pristigo marškinių, ar saviškių ištroško – ir drožia pasišildyti namo. Dezertiruoja daugiausiai jaunieji, vos nuo žagrės paimti, kuriems prasižengimo laipsnys, disciplinos laužymas, nėra taip giliai jaučiamas kaip įstatymų leidėjams. Nesuspėjo dar susigyventi, karo drausmę įvertinti.

<…> Vienas pagrindinių kiekvienos armijos pasauly dėsnių – tai dezertirų joje esimas. Ir kiekviena armija vartoja prieš savo dezertirus šiokių ar tokių priemonių. Tikrai vienur ir dezertiravimas ir kova su juo įgauna vieną laipsnį ir plotmę, o kitur kitą. Šiuo atžvilgiu ir mūsų armija yra panaši į kitas, dezertirų yra ir pas mus.

Jų buvimo faktas pačioje visuomenėje sukelia labai daug pasipiktinimo. Ir nuolat girdis reikalavimai išleist griežtų, skaudžių įstatymų, kurie dezertyravimui kelią užkirstų. Principiniai sprendžiant, šis reikalavimas yra visai teisėtas. Jeigu pas mus sustabdytos konstitucinės garantijos, jeigu norima įtempti visos gynimosi pajėgos, tai visų pirma turi būti pašalinta tai, kas pajėgas ardo ir pirmoj eilėj, tokia savybė kaip dezertiravimas. Visai teisinga reikalaut išleist įstatymų,  kuriais vadovaujantis būtų galima dezerirus tuojau ir atitinkamai nubausti.

Principiniai pabrėžiant tų reikalavimų teisėtumą, praktikos atžvilgiu, reikia pabrėžti, kad vargu bau blogi yra ir dabarties įstatymai bei kareivio dienos paprastas statutas. Jei palyginti mūsų armija ir mūsų kaimynų ir priešininkų, mūsų dezertirus ir dezertirus pavyzdžiui, lenkų, tai tenka konstantuoti, kad mes iki lenkų dezertiravimo formos toli gražu nepriaugome. Tuo tarpu kai lenkai dezertiruoja dešimtimis, šimtinėmis, kuopomis, kai pas juos tas dezertiravimas turi socialinio pagrindo, mūsų dezertirai – pavieni asmenys. Ir motyvai – labai paprasti: kiek nušalo, pristigo marškinių, ar saviškių ištroško – ir drožia pasišildyti namo. Dezertiruoja daugiausiai jaunieji, vos nuo žagrės paimti, kuriems prasižengimo laipsnys, disciplinos laužymas, nėra taip giliai jaučiamas kaip įstatymų leidėjams. Nesuspėjo dar susigyventi, karo drausmę įvertinti. <…>

Šiame ,,Lietuvos“ įvadinio puslapio straipsnyje atkreipiamas dėmesys į visais laikais karą neišvengiamai lydinčią dezertyravimo problemą. Dalis kareivių visados nejaučia prasmės kovoti, nesijaučia tam tinkamai pasirengę, o dažnai tiesiog bijo skausmo, sužeidimų ir mirties. Tai žmogiški jausmai, su kuriais įvairios kariuomenės kovodavo skirtingai. Bene humaniškiausias būdas, bandyti įtikinti karį, kad jis kovoja už gerą reikalą, kad pralaimėjimo atveju kentės ir visi jam brangūs žmonės, taip pat skiepyti patriotizmo ir tautiškumo supratimą. Be abejo, tai būtų ,,meduolio“ metodas, o dažnai kariuomenės problemą sprendė ,,botago“ metodu  – neretai net labai griežtomis bausmėmis, kurios problemą sprendžia tik iš dalies – nes skatina kartį ne vengti bėgti, bet stengtis dvigubai, kad nebūtum pagautas. Lietuvos kariuomenė dezertyravimo problemą tarpukariu sprendė derindama šiuos abu metodus, ieškodama tam tikro ,,aukso vidurio“. Gana švelnus požiūris pastebimas ir iš šio teksto, kuriame stengiamasi suprasti prasikaltusio žmogaus motyvus, o ne iškart ieškoti galimybių kaip jį žiauriai nubausti, juolab straipsnyje parodyta, kad visuomenėje buvo ir nuotaikų kurios skatino griežtą elgesį su dezertyravusiais kariais. Problemos mąstą, liudija, kad ir toks skaičius. 1920 m. iš 32 000 į Lietuvos kariuomenę mobilizuotų naujokų virš 5000 bandė bėgti.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

1920 m. sausio 10 d. įsigaliojęs ,,Kariškių baudžiamasis įstatymas dėl karo tarnybos rengimo“, kuriame reglamentuota ir dezertyravimo problema. Vyriausybės žinios, 1920m Nr. 1, p.3

Šaltinis: Lietuva,  1920 12 14, p. 1

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64794

Fotografijos prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000143886