1920 m. gruodžio 7 d. | Mūsų sostinė
Dabar jau mes tiek išaugome, tiek sutvirtėjome, kad dabartinė mūsų būstinė – mūsų laikinoji sostinė Kaunas perankštas mums, mes jame daugiau nebesutelpame. Nors ne taip jau daug laiko praslinko nuo tos dienos, kada vokiečiams perduodant Vilnių bolševikams, pasitraukę mūsų ministerijos sutilpo viename banko rūme. Šiandien jau ten vienai ministerijai yra ankšta.
Mūsų sostinės Vilniaus likimas šiandien yra mums vienas svarbiausių klausimų.
Tas klausimas tarsi užpildė visą mūsų gyvenimą.
Nūnai mūsų mintys, mūsų žodžiai, mūsų darbai yra nukreipta į sostinės pusę.
Ir rusų vergijos jungą velkant, mes kovojome dėl mūsų sostinės, tiesa kitokiais, negu dabar ginklais.
Jau tuomet mūsų kultūros, visuomeninio gyvenimo srovės, susiliedavo Vilniuje, tarsi upės-upelis jūroje.
Dar neturėdami savo valstybės mes instiktyviai telkėmės, būrėmės Vilniuje, darydami jį sostine savo gyvenimo.
Dabar jau mes tiek išaugome, tiek sutvirtėjome, kad dabartinė mūsų būstinė – mūsų laikinoji sostinė Kaunas perankštas mums, mes jame daugiau nebesutelpame.
Nors ne taip jau daug laiko praslinko nuo tos dienos, kada vokiečiams perduodant Vilnių bolševikams, pasitraukę mūsų ministerijos sutilpo viename banko rūme.
Šiandien jau ten vienai ministerijai yra ankšta.
<…>
,,Laisvės“ tuometinis redaktorius buvo Eliziejus Draugelis, Steigiamojo Seimo narys, krikščionis demokratas, kuris ir parašė šį straipsnį. Jis dažnai pasirašinėjo K. K. Lizdeikos slapyvardžiu. Įgijo gydytojo specialybę, kaip fronto gydytojas kovojo Pirmajame pasauliniame kare, vėliau aktyviai populiarino mediciną. Buvo aktyvus politikas, ypač Steigiamojo Seimo darbo metu. Šiame įraše jis kritiškai pasisako apie Tautų Sąjungos planus Lietuvoje rengti plebiscitą arba Vilnių padaryti laisvuoju miestu su lygiomis teisėmis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vienas naudojamų argumentų, kad Kaunas jau tapęs per daug ankštas.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita