1920 m. kovo 6 d. | Lietuvybės būklė Vidžiuose ir Apse

Šito tolimojo kampelio žmonės daug yra nuo kitų lietuvių atsilikę. Priežastis greičiau bus ta, kad lietuviškų knygų uždraudimo metu slaptai kitur Lietuvoje parduodamos knygos čia visai nepareidavo, tiesiog niekas tuo nepasirūpino.

Mūsų tolimieji rytai

Senoji Rusija turėjo savo tolimuosius rytus: „Dalnij vostok“ ir labai rūpinosi, kad tas kraštas neišpruktų iš plėšrių dvigalvio erelio nagų. Ištikrųjų gi tai visai nebuvo Rusų kraštas, bet Mandžurų ir kitų, o Rusai juos tik buvo užvaldę. Aš čia rašau apie Lietuvos tolimuosius rytus visai kitokioje prasmėje. […]. Aišku, kad kalbu apie Braslavės, Drukšių ir Opsos apylinkę Kauno rėdybos.

Šito tolimojo kampelio žmonės daug yra nuo kitų lietuvių atsilikę. Priežastis greičiau bus ta, kad lietuviškų knygų uždraudimo metu slaptai kitur Lietuvoje parduodamos knygos čia visai nepareidavo, tiesiog niekas tuo nepasirūpino. […]

Dvarų apylinkėje yra daug. Kaip, visur taip ir čia iš dvarų ėjo mirtis lietuvystei. Todel daugelis jau visai savo kalbos yra išsižadėję, ypač apie Vydžius; nors moka ir lietuviškai, bet kalbėti nenori. Nors Opsa toliau, negu Vydziai į rytus, bet čia nėra žmoneliai dar tiek išsižadėję savo tėvų kalbos. […] Savo kalba „niūksmu“ ne kalba vadina. Paklaustas, kaip jūs kalbate, žmogelis atsakys: „polskiej kalbame poterius“ – bet mokate ir lietuviškai? „Lietuviškai tik niūkiame“. […]

Apsas. Lietuvių enciklopedija, t. I, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953, p. 223.

Šaltinis: „Mūsų tolimieji rytai“, Vilniaus garsas, nr. 9, 1920 m. kovo 6 d., p. 3-4.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1C1B0000414193?exId=60568&seqNr=3; https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1C1B0000414193?exId=60568&seqNr=4