1920 m. lapkričio 19 d. | Širvintos

Besiartindamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų, batalionas užklupo Želigovskio štabą ir patį Želigovskį. Kilo didelė lenkų panika. Jie puolė bristi per upę. kad nepatektų lietuviams į nelaisvę. Želigovskis ir jo štabas paspruko, bet savo kariuomenei davė įsakymą tuojau trauktis.

Lapkričio 18 d. vėlų vakarą, apie 12 vai. Iškvietė mane į štabą Operacijų skyriaus viršininkas mjr. Šumskis. Nuvykęs į štabą, tuojau gavau kalbėti su Panevėžio komendantu kpt. Chodakausku, kuris man štai ką pranešė.

Į Panevėžį skambino Utenos komendantas, su kuriuo palaiko telefono ryšį 7-ojo pulko bataliono vadas. Tą batalioną lenkai atkirto nuo pulko. Dabar dalis lenkų kariuomenės nuo jo yra per 10—12 km, jų kavalerija nužygiavo Kavarsko link. Ką jam daryti?

Panevėžio komendantui įsakiau būtinai nuolat palaikyti ryšį su Utena ir su tuo batalionu. Su mjr. Šumskiu išnagrinėjome fronto padėtį,— ten dabar galėjo būti 7-ojo pulko dalys ir vadas.

Išsikviečiau kpt. Chodakauską ir per jį daviau atkirstam bataliono vadui įsakymą tuojau pradėti žygiuoti per tam tikrus kaimus į šiaurę nuo Širvintų miestelio. Mūsų apskaičiavimu, per naktį tas batalionas turėjo pasiekti savo pulką.

Išklausęs mano įsakymą, kpt. Chodakauskas paklausė, ar nereikia apie susidariusią padėtį pranešti gen. Žukauskui?

— O kur jis? — paklausiau.

— Rokiškyje, pas grafą Pšezdzieckį medžioja. ..

Mane lyg perkūnas trenkė.

Tokiu laiku, kai kiekvienu momentu galima laukti priešo puolimo, kariuomenės vadas rado laiką medžioti ir išvažiuoti nieko nepranešęs nei man, nei štabo viršininkui! Pasirodė, kad jis ten jau trečią dieną medžioja, o čia mūsų kariuomenė kraują lieja ir beviltiškai kaunasi su daug stipresniu priešu!

Žinoma, įsakiau kpt. Chodakauskui tuojau susisiekti ir su Rokiškio komendantu, kuris mano vardu gen. Žukauskui praneštų, kad jis kuo skubiausiai turi vykti į Ukmergę.

Dabar, praėjus 38 metams, man kilo mintis, ar ta medžioklė pas grafą Pšezdzieckį nebuvo lenkų tyčia surežisuota, kad lemiamu momentu mūsų kariuomenė liktų be vado?

Gal aš ir klystu…

<…>

7-ojo pulko bataliono vadas, vyresnysis ltn. Balnas, gavęs mano įsakymą ir sužinojęs kryptį, tuojau pradėjo žygiuoti. Naktis tamsi, lyja rudeninis šaltas lietus, keliai pabjurę. Batalionas turėjo žygiuoti greitai, bet atsargiai, kad nesusitiktų su didesnėmis lenkų jėgomis.

Besiartindamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų, batalionas užklupo Želigovskio štabą ir patį Želigovskį. Kilo didelė lenkų panika. Jie puolė bristi per upę. kad nepatektų lietuviams į nelaisvę. Želigovskis ir jo štabas paspruko, bet savo kariuomenei davė įsakymą tuojau trauktis.

Kai prašvito, mūsų kariuomenės dalių žvalgyba pamatė, kad daugybė lenkų traukiasi. Čia jau mūsiškiai pasijuto kaip skalikai, kurie mato, kad zuikis bėga. Keliose vietose dalių vadai jau savo iniciatyva pradėjo persekioti besitraukiantį priešą.

Iš ryto, lapkričio 19 d., Ukmergėje atsirado gen. Žukauskas. Važiuoti automobiliu jis turėjo per Panevėžį. Jis, žinoma, tuojau davė įsakymą vyti priešą. Keliose vietose įvyko smarkūs susirėmimai, ir lenkai beveik niekur negalėjo atlaikyti mūsų puolimo. Jei būtume turėję bent vieną dar neišsekusią diviziją, būtume galėję vyti priešą ir net patį Vilnių atimti, bet tokios divizijos, deja, nebuvo. Ten buvusios dvi skystos divizijos buvo nukamuotos ir rimtesniems veiksmams mažai tinkamos, nors ir vadai, ir kareiviai buvo labai kovingi.


Konstantinas Žukas aprašo svarbų epizodą, kai ruošiantis lemiam mūšiui prie Širvintų, kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas laiką leido medžiodamas pas dvarininką netoli Rokiškio. Žukas net įtaria galimą kariuomenės vado nelojalumą. Kartu parodoma, kaip situacija išsprendžiama – tai yra garsųjį Teodoro Balno manevrą, kuris sukėlė paniką Lenkijos dalinių sudėtyje ir privertė trauktis patį Liucijaną Želigovskį. Mūšis prie Širvintų buvo esminis persilaužimas leidęs Lietuvos kariuomenei stabilizuoti frontą. Žukas mini, kad buvo reali galimybė atsiimti net patį Vilnių, tačiau tam reikėjo daugiau pajėgumų – disponuojamos divizijos buvo stipriai nuvargintos skubiems veiksmams, o netrukus į kovos veiksmus įsikišo Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija ir kovos veiksmai buvo sustabdyti ten kur tuomet vyko. Vilnius liko Lenkijos pusėje, kur Želigovskis įkūrė neva nepriklausomą Vidurio Lietuvos valstybę. Vis dėlto, buvo užkirstas kelias tolimesniam šių dalinių judėjimui, galėjusiam sudaryti grėsmės ir Laikinajai sostinei Kaunui.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Lietuvių kariai Širvintų kautynių metu, 1920 m. lapkričio 19 d. Fotografija iš Petras Ruseckas, Savanorių žygiai , t. 1, Kaunas, 1937 priedų.


Šaltinis: Konstantinas Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992, p. 226-227

6+