1920 m. lapkričio 20 d. | Ką daryti su Žukausku?
Ką daryti su tokiu kariuomenės vadu, kuris didelio pavojaus metu paliko savo kariuomenę ir pats išvažiavo, niekam apie tai nepranešęs, medžioti? Dabar padėtis visai pasikeitė, pavojaus beveik išvengta, kariuomenės vadas savo vietoje, mes tapome laimėtojais. Atiduoti tokį kariuomenės vadą teisman ar nutylėti ir padaryti jį didvyrį?
Lapkričio 20 ar 21 d. įvyko ilgas ir rimtas pokalbis su viceministru mjr. Byla. Klausimas buvo toks. „Stebuklo“ ir vyr. ltn. Balno sumanumo dėka mes išvengėme didelės katastrofos, kurios išdava būtų gal ir mūsų nepriklausomybės praradimas. Ką daryti su tokiu kariuomenės vadu, kuris didelio pavojaus metu paliko savo kariuomenę ir pats išvažiavo, niekam apie tai nepranešęs, medžioti?
Dabar padėtis visai pasikeitė, pavojaus beveik išvengta, kariuomenės vadas savo vietoje, mes tapome laimėtojais. Atiduoti tokį kariuomenės vadą teisman ar nutylėti ir padaryti jį didvyrį?
Už kariuomenės apleidimą, nors ir be blogos valios, ir jos palikimą likimo valiai jis visiškai užsitarnavo pasmerkimą, bet kiek iš to bus naudos?
Šį klausimą svarstėme labai rimtai. Teisininkas mjr. Byla, nors ir pripažino neabejotiną gen. Žukausko kaltę, tačiau įrodinėjo, kad dabar mums nedera kelti skandalo.
Svarbiausias jo argumentas gen. Žukausko naudai buvo tas, kad jokiu būdu negalima palikti kariuomenės be autoriteto, nes jau užtektinai susikompromitavo pik. Ladyga, o kito kariuomenės vado neturime. Galutinai nutarėme apie skandalingą gen. Žukausko medžioklę nekalbėti, o Širvintų—Giedraičių laimėjimus laikyti jo nuopelnu.
Dr. Grinius, kuris apie visa tai buvo painformuotas, mūsų nuomonei pritarė.
Juokinga buvo po kelių dienų su gen. Žukausku kalbėti. Buvo matyti, kaip jis didžiavosi dėl „lenkų sumušimo“. Prie keturių akių patariau jam apie savo „laimėjimus“ kuo mažiausiai kalbėti, ypač girdint man, mjr. Šumskiui, kpt. Chodakauskui ir vyr. ltn. Balnui.
Senį įtikinti buvo gana sunku, nes jis pats naiviai tikėjo, kad čia jo ir tik jo nuopelnas. Kiek griežčiau pakalbėjęs, aš vis dėlto jį apmalšinau.
Kariuomenės vadas gen. Žukauskas už Širvintų—Giedraičių laimėjimus gavo 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną, iš Amerikos lietuvių — aukso kardą, o iš Amerikos lietuvių prekybos bendrovės Kaune — naują Fordo automobilį.
Vyr. ltn. Balnas irgi gavo Vyčio kryžiaus ordiną.
Krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas aprašo kaip sudėtingu metu buvo sprendžiama neatsakingos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko medžioklės istorija. Pasitaręs su savo pavaduotoju Žukas nusprendė nekelti didesnės anarchijos valstybės viduje, nes prieš tai jis pakvietė Žukauską užimti pareigas vietoj Kazio Ladigos, su kuriuo susipyko dėl vadovavimo kariuomenei. Dar vienas staigus kariuomenės vado atstatydinimas, dar gi apkaltinus jį medžiojus su dvarininku vykstant svarbioms kovoms , galėjo vietoj didvyrio generolo sukurti išdaviko įvaizdį, juolab dalis nepatenkintų karininkų mėgdavo kalbėti, kad Žukauskas turėjo per daug artimus ryšius su POW sąmokslo 1919 m. dalyviais, be to, labai silpnai kalbėjo lietuviškai ir tik mokėsi šios kalbos. Jam buvo dažnai prikišama slapta simpatija Lenkijai, todėl toks kaltinimas kariuomenės vadui būtų sukėlęs anarchiją Lietuvoje. Nors Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija jau kišosi į įvykius, bijota , kad susiskaldymo metu Lenkija galinti smogti dar stipresnį smūgį ir sustiprinti prie Širvintų sumuštas Liucijano Želigovskio pajėgas. Tam pritarė ir atsargumu garsėjęs tuometinis ministras pirmininkas Kazys Grinius. Todėl kariuomenės ir visuomenės akyse skandalinga istorija buvo nutylėta, o kariuomenės vadas padarytas mūšio, kuriame praktiškai nedalyvavo didvyriu.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas 1921 m. Kauno miesto muziejaus fondai.
Šaltinis: Konstantinas Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992, p. 228-229