1920 m. lapkričio 4 d. | Lietuvos pasiuntinio Latvijoje Dovo Zauniaus raštas užsienio reikalų ministerijai

Į klausimą ar latviai gali eiti pulti rimtai patį Zeligovskį, ar Zeligovskis gali pulti latvius Joffe atsako suvis negatyviai. Jis latvių dabartinį karingą prieš Zeligovskįupą aiškina taip kaip viršuje nurodyta, kad daroma kariškas upas neva prieš Zeligovskį, o ištikro prieš Tarybų rusus. Tas visakas tai francuzų įtekmė esanti.

Pasikalbėjimas su Joffe.

1 Klausimas Rusijos nusistatymo savo taikos klausime su lenkais. Principialiai rusai mano laikytis taikos, bet kartu pabrėžia, jeigu ir lenkai tą darysią, ir esą jau daug faktų, kad lenkai to nepadarę. Vieną užėmimas Minsko po pasirašymo taikos jau esąs nusidėjimas kad ir ne prieš taikos tekstą, tai tikrai prieš jos sensą. Ne lenkų nuopelnas, kad jie Minską taip greit sugrąžino, ir jeigu nuo jų butų prigulėję, tai vargu ar jie taip greit butų jį sugrąžinę. Lenkų gi kariuomenė, jau užėmusi Minską, kaip tik sužinojo, kad taika pasirašyta ir kad Minskas lieka rusų pusėje, tuoj atsisakiusi likti toliau Minske.

Toliau rusai skaito taikos senso laužymu, avantiuras su Zeligovskiu, Balachovičium ,SavinkovuPetliura ir kitais generolais, kuriuos lenkai skelbia nepriklausomais. Rusai dabar paliuosavę dalį savo kariuomenės nuo pietų fronto pradėsią kovą prieš šituos generolus ir juos priversią pasitraukti, o tai tegalima daryti ant Lenkijos teritorijos. Jeigu dabar lenkai gali sakyti, kad jie nesirupina tuo ką daro tie generolai, tai jie paskui to pasakyti nebegalės ir privalys juos nuginkluoti, jeigu taiką nori pripažinti. Rusai betgi mano, kad lenkai to nepadarys ir ras kokią nors kombinaciją kad tą išvengti.

Tokiu budu taika lenkų rusų nepertvirčiausia ir prigulės nuo tolimesnių lenkų veikimų.

Kaslink klausimo latvių ir lenkų laikymosi Zeligovskiadoje, tai Joffe pareiškė tokią nuomonę: Mejeravičiaus partija mano viską reikia statyti, kad tik kuogreičiausia išlošti de jure ir paskui mano pasidaryti nepriklausoma. Latviai dabar, kad ir daro miną lyg norėtų kovoti su Zeligovskiu, vis tik į tą Joffėneitiki nė truputį. Sulig jo nuomonės latviai dabar daro karo triukšmo prieš Zeligovskį, ištikro norėdami karo prieš Rusiją.

Zeligovskis jokiu buduneeisiąs nė žingsnio toliau negu latvių su lenkais sutarta ir latvių militarinė partija todel suvis negali bijotis užpuolimo iš Zeligovskio pusės. Jiedabar kels kiek triukšmo prieš Z. bet iš tikro čia nieko tokio neatsitiks. Atsitikimai gi eisią suvis kitu keliu. Zeligovskis, ir prie jo visi kiti generolai kuriuos rusai išvarys iš savo žemės, rinksis didžiausią armiją ir su ja rengs maršą Maskvon, ir latviai, prieš savo seimą negalėdami popularizuoti karą prieš Rusiją, skelbs neva karą prieš šituos Zeligovskio pulkus ir nieko jiems nedarys, rusai, kada jau bus pavojus konkretus, kad Zeligovskiečiai neužimtų, pusiaunevalia nuo latvių Dvinsko bus priversti iš savo pusės pulti ir neleisti formuotis tai armijai.

Į klausimą ar latviai gali eiti pulti rimtai patį Zeligovskį, ar Zeligovskis gali pulti latvius Joffe atsako suvis negatyviai. Jis latvių dabartinį karingą prieš Zeligovskįupą aiškina taip kaip viršuje nurodyta, kad daroma kariškas upas neva prieš Zeligovskį, o ištikro prieš Tarybų rusus. Tas visakas tai francuzų įtekmė esanti.

Klausimas Lietuvos netekimo tiesioginės sienos su Rusija. Pradžioje Joffe skaitė savo seną paskaitą, kad rusai buk negalį kovoti už tai, kad lietuviams tektų Vilnius ir Gardinas, jeigu lietuviai patys nieko tam tikslui daryti nenorį. Mano nurodyta tų užmetimų netikrumas. Paskui Joffe sako, kad mums tik plebiscito nesą ko bijotis.

Kaslink Vilniaus tai pareiškė, kad derybose rusų su lenkais aiškiai buvę sakoma, kad lenkams koridorius duodamas numatant, kad jiems teks ir Vilnius. Apie tai nei viena nei kita pusė neslėpė. Lenkų koridorius turįs ir tiktai tą vieną prasmę ir be Vilniaus ir Gardino ir bendrai geležinkelio linijos ligi Dauguvos lenkams viso koridoriaus nereikia, ir jeigu mes galėtum išgauti vėl iš lenkų Vilnių ir t. t. tai greitu laiku jie patys to koridoriaus atsisakytų. Rusai jiems pastatysią tokias ekonominias ir tranzito sanlygas, kad jiems koridorius be vertės busiąs.

<…>

D. Zaunius


Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Lenkijos, svarbia sostine tapo Ryga. Latvija turėjo sieną su abiem konfliktuojančiomis valstybėmis ir stengėsi laikytis tarp jų neutraliai. Su lietuviais latvius siejo istorija, tačiau geri santykiai su lenkais taip pat buvo pageidaujami, nes Latvijai stipri Lenkija atrodė gera atsvara nuo Sovietų Rusijos, o didesnio konflikto šalys neturėjo. Vis dėlto, rytinėje Latvijos dalyje Latgaloje buvo katalikų dvarininkų, kurie save laikė lenkiškos kultūros žmonėmis ir Rygoje neretai buvo nuogastaujama, kad Liucijano Želigovskio žygis gali nesibaigti Lietuvoje, o kelti pavojų Latgalai. Dar viena suinteresuota pusė šiame konflikte buvo Sovietų Rusija. Lietuvos pasiuntinys Dovas Zaunius kilęs iš knygnešių mažlietuvių šeimos, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje, tad į Sovietų Rusijos pasiūlymus žvelgė ypač įtariai. Vis dėlto, Lietuvai dėl Lenkijos puolimo atsidūrus sudėtingoje situacijoje,  ieškota išeičių, kartu nenorint angažuotis bolševikams. Pastarieji pasiuntė vieną ryškiausių savo diplomatų Adolfą Jofę, kuris atvyko kaip specialus pasiuntinys Latvijai, su kuria, paskutine iš Baltijos valstybių sovietai sudarė taiką. Rygoje vyko ir derybos tarp Sovietų Rusijos ir Lenkijos delegacijų. Pokalbyje su Zauniumi, Jofė, turintis diplomatinio darbo patirties dar iš Bresto derybų su Vokietija 1918 m. bandė sukiršinti Lietuvą su Latviją, siekdamas parodyti esą pastaroji yra linkusi susitarti su Lenkija ir kartu veikti prieš Sovietų Rusiją, bei prieš Lietuvą. Tokiu būdu Jofė stengėsi Lietuvą įtraukti kaip galimą sąjungininkę, tačiau Lietuva siekė pirmiausiai savo interesų.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Adolfas Jofė (antras iš dešinės) Bresto derybų su Vokietija metu 1918 m, Amsterdamo valstybinis muziejus.


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 670

Fotografijos prieiga internete: https://www.europeana.eu/lt/item/90402/RP_F_F02911

5+