1920 m. liepos 27 d. | Suvalkijos giriose-pagiriuose

Pasakoja atsitikimą, keletą sparų pavogęs, tyčia padegęs toje vietoje mišką, idant pėdsako nesusektų. Nors girininkų dauguma medžius labai vagia, bet medžiagą ne sau suvartoja, tik brangiai parduoda laukininkams, arba miško pirkliams.

Visoje Lietuvoje pastebėta girininkai kultūros atžvilgiu gana žymiai atsilikę nuo laukininkų. Jie dažniausiai nuskurdę turtais ir dvasia. Pažiūrėkime karčiai tiesai į akis, kokių negražių dėmių turi kaikurių mūsų užkampių gyventojai.

Pasklydo žinia – Kaunas dega. Mes, toliau gyvenantieji, to gaisro nematome. Tuom tarpu didžiausi dūmų stulpai verčiasi net penkiose vietose. Tai giria dega! […]

Apie medžių vogimą ką ir bekalbėti: vagia juos dieną, vagia naktį, vagia kur nekliūt. Vagia, žinoma, ne vien girininkai. Kad dar su tvarka vogtų; dažnai tik gerumų pasiima, o liekanų visai nebežiūri. Pasakoja atsitikimą, keletą sparų pavogęs, tyčia padegęs toje vietoje mišką, idant pėdsako nesusektų. Nors girininkų dauguma medžius labai vagia, bet medžiagą ne sau suvartoja, tik brangiai parduoda laukininkams, arba miško pirkliams. […]

Bet šlykščiausia aprašomų girininkų dėmė – tai pasakingai praplitęs degtinės varymas su visomis to pasekmėmis. Kaip teko patirti iš žinančių žmonių bei milicijos tarnautojų, kaikuriuose kaimuose (V.-Rudos rajone) bene kiekvienuose antruose namuose veikia slapti bravorai. […]

V. Šlaitinis

Peizažas. Antalieptė, Zarasų raj. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: V. Šlaitinis „Suvalkijos giriose-pagiriuose (Liūdni apsireiškimai)“, Tauta, nr. 33 (42), 1920 m. liepos mėn. 27 d., p. 3.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000033545?exId=120527&seqNr=3

4+